Tyrimas, kuriam buvo naudojami GPS sekikliai ir duomenys iš 925 kačių šešiose šalyse, atskleidė, kad nors naminės katės didžiąją dalį laiko leidžia netoli namų, jų medžioklės poveikis vietinei faunai gali būti reikšmingas. Projektui vadovavo Rolandas Kaysas iš Šiaurės Karolinos valstijos universiteto, o stebėti gyvūnai gyveno JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
GPS duomenys parodė, kad tipinė naminė katė naudojo apie 3,6 hektaro ploto teritoriją, o dauguma gyvūnų nuo namų nenutoldavo daugiau nei 100 metrų. Tik keli pastebėti individai keliavo į reikšmingai didesnius plotus: iš 925 kačių tik trys judėjo didesnėje nei vieno kvadratinio kilometro teritorijoje. Net ir esant didesnių plėšrūnų, pavyzdžiui kojotų, buvimui, tai nesumažino katės polinkio nejudėti iš savo aptvarų.
Medžioklės mastas ir realūs skaičiai
Šeimininkų pranešimai rodo, kad katės vidutiniškai per mėnesį „parneša“ apie 3,5 gyvūno, kas sudarytų apie 42 vienetus per metus. Tačiau tai yra tik dalis realybės: kameros ir kiti stebėjimai atskleidžia, jog daugelis sugautų gyvūnų negrįžta namo. Džordžijos universiteto tyrime, kuriame 55 katėms buvo pritvirtintos kameros, paaiškėjo, kad namo grįždavo tik apie 23 % sugauto grobio — beveik pusė lieka vietoje, o dalis yra suvalgyta iš karto.
Atsižvelgus į tokius neatspindėtus nuostolius, mokslininkai vertina, kad tipiška naminė katė per metus gali nužudyti nuo 50 iki 139 gyvūnų. Tai reiškia, kad intensyviai apgyvendintose vietovėse, kur gyvena daug kačių, vietinė faunos naikinimo sparta gali būti reikšminga.
Ekologinės pasekmės ir rizikos
Naminės katės daugiausia medžioja mažame, žmonių pakeistame aplinkos plote — soduose, pakelėse, gyvenamuosiuose rajonuose. Palyginimui, panašaus dydžio laukiniai plėšrūnai paprastai užima 11–1250 kartų didesnes teritorijas.
Dėl to kačių poveikis dažnai būna lokalus, bet intensyvus: sumažėja paukščių lizdų sėkmė, nyksta mažieji žinduoliai ir ropliai, o ypač jautrios yra salų ekosistemos bei mažų rezervatų faunos populiacijos.
Kaip mažinti kačių poveikį gamtai?
Tyrimai rodo, kad savininkai gali veikti: 12 savaičių eksperimente pašaras, kuriame mėsa buvo pagrindinis baltymų šaltinis, sumažino namo parnešamo grobio kiekį 36 proc., o kasdieniai 5–10 minučių trukmės žaidimai — apie 25 proc. Robbie McDonaldas pažymėjo, kad šeimininkai gali nukreipti katės energiją į kitą veiklą. Paprasti antkakliai su varpeliu nedavė apčiuopiamos sėkmės dėl žinduolių, nors spalvoti antkakliai gali sumažinti sugautų paukščių skaičių.
Praktiniai sprendimai — augintinių laikymas patalpose naktį ir auštant, intensyvesnė namų pramoga, specialios uždaros erdvės lauke (pavyzdžiui, voljerai) ir bendruomeninis sterilizacijos bei švietimo programos — padeda suderinti augintinių gerovę ir laukinės gamtos apsaugą.
Rezultatai parodo, kad sprendimai priklauso nuo savininko įpročių ir bendruomenių atsakomybės: tinkamai prižiūrimos katės gali gyventi saugiai, o kartu mažinti neigiamą poveikį vietinei ekosistemai.