„Šiandien aš truputį pašlijusi, – šypteli į svetainę sūnaus Arvydo švelniai ir palengva atlydima 100-metė kėdainietė Albina Baldiškienė. – Laukdama jūsų labai jaudinausi, – nuoširdžiai atskleidžia solidžią gyvenimo sukaktį vasarį atšventusi pašnekovė ir, sergima dukters Ramutės, sėdasi į krėslą. Prieš pradedant interviu Ramutė dar skuba mamai suglostyti plaukus ir pataisyti suknelėje įsegtą segę. Gera stebėti, kokia laiminga Albina skaičiuoja brandžiausius savo gyvenimo metus – apsupta dviejų dukterų ir sūnaus rūpesčio bei globos. Keisdamiesi kas savaitę, jie nuolat gyvena pas mamą, kad ji niekada nebūtų viena.
„Turėti vaikus šalia yra dovana ir mano laimė. Dar ir kokia laimė. Vaikai – mano užuovėja, – dėkingumu spinduliuoja Albina. – Labai smagu, kad juos turiu, nes tikrumoj, kaip reikėtų gyventi vienai, neįsivaizduoju. Mano vaikeliai labai geri, padeda man. Net juokiuosi, kad aš dabar kaip karalienė: namie viskas sutvarkyta, švaru, valgyti turiu, ko tik noriu. Gyvenimu nesiskundžiu. O jei dar ir skausmas negniaužia, tai miela ir diena, ir vakaras.“
Jubiliatė pasidalina ypatingos sukakties patyliukais nepraleidusi. „Darėme šventę, turėjome svetelių, giminių, pasilinksminome, pasikalbėjome – labai smagu buvo“, – įspūdžius sudėsto daugybės sveikinimų ir gėlių sulaukusi pašnekovė.
Klausydamasi Albinos žaviuosi jos kalbos žodingumu, bylojančiu apie tai, kad ji – išties kitos epochos žmogus. „Jei pasakysiu, kad gyvenimas buvo rojus – niekas nepatikės, – man paprašius prisiminti ryškiausias prabėgusio 100-mečio dienas juokauja išmintingu požiūriu, jautria širdimi ir valiūkišku humoro jausmu išsiskirianti Albina. – Gyvenime buvo visaip – ir didelių skaudulių, ir džiaugsmų.“
Idilė kaime ir netektys
Albinos gyvenimo istorija prieš 100 metų prasidėjo nedideliame Suvalkijos kaime – Alksnėnuose. Šiandien tėviškės nebėra, tačiau laimingos vaikystės prisiminimai nemarūs pašnekovės širdyje.
„Mano akimis, vaikystėje pasaulis atrodė labai gražus, – sako Albina. – Žmonės gyveno kaimuose, buvo darbu prislėgti, todėl neturėjo kada pletkavoti ar kažko išsigalvoti. Žmonės buvo ramūs, spynų net duryse nereikėdavo, – dalijasi pašnekovė. – Vyresni, būdavo, pasitiesia užtiesalą ant pievos ir susėda, pasakojasi, kas kokių naujienų girdėjo. Juk tais laikais tų naujienų sužinoti būdavo sunku – kas iš laikraščio kokio, kas iš dar kur. Kaime namai būdavo dideli, vietos kambariuose daug, tai mes, jaunimas, susirinkdavome vieni pas kitus – pasišokdavome, padainuodavome. Šokti, dainuoti ar linksmintis – aš jau pirmutinė, – juokiasi Albina. – Ko daugiau jaunimui bereikia. Labai smagu buvo.“
Albina augo didelėje šeimoje. „Mūsų, vaikelių, buvo septyni, trys mirė… – balsu, išduodančiu negyjančių žaizdų skaudulį, prabyla pašnekovė. Albina buvo antras vaikas šeimoje, todėl jaunesnių seserų ir brolio netektis ryškiai prisimena. – Buvo daug ašarų. Kai mirė sesutė, paprašiau kaimyno padaryti karstelį. O aš iš merlės padariau ir uždėjau jai ant krūtinės kasnykėlį. Atėjusi kaimynė sako: „Vaikeli, geriau tu į plaukelius įsisek.“ O aš atsakiau, kad seseriai labiau reikia. Tiek ją mylėjau, kad galvojau, jog išprotėsiu, kai reikėjo palaidoti… Bet paskui visi ant manęs už tai pradėjo bartis ir pasilikau prie to, kad reikia gyventi.“
Viena Albinos sesuo iškeliavo būdama vos trejų, kita – penkerių, o brolis – šešerių metukų.
„Man įsiminė begalinis paskutinių broliuko gyvenimo valandų skausmas, – pasakoja Albina. – Jis sirgo gerklės uždegimu, turbūt angina. Vežėme pas gydytojus, bet tais laikais niekas nieko negalėjo padaryti. Broliukas tik verkdavo ir verkdavo. Tėvelis turėjo pusiau sidabrinį kišeninį laikrodį. Sakė: „Neverk, Joneli, neverk – aš tau duosiu laikrodį.“ O brolis atsakė: „Tėveli, man nereikia Jūsų laikrodžio – aš einu pas Dievulį.“ Šie žodžiai šeimai buvo baisus klyksmas… Taigi gyvenimo įspūdžių daug, bet vietomis jie baisiai skaudūs…“
Pareigos ir karo baisumai
Albina nuo mažumės brangiausia gyvenimo vertybe laikė šeimą. Taip buvo mokyta pati, tuo pasidalino ir su savo atžalomis.
„Be galo mylėjau savo tėvus, – sako Albina. – Man mama ir tėvelis buvo viskas. Jie dar ryte lovoje guli, o aš jau nešu pagaliukus ir kuriu plytą, kad mamytei šilčiau būtų, – pasakoja pašnekovė, o jos veidą darsyk persmelkia prisiminimų skaudulys. – Po paskutinio vaikelio laukimo, pagimdžiusi, mamytė labai susirgo. Trejus metus gyveno baisiame varge – ligoje. Vyresnė sesuo su tėveliu prie ūkio dirbdavo, nes turėjome labai daug žemės, gyvulių. Darbininkus net tekdavo samdyti. O aš prie mamos būdavau. Tada man buvo dešimt metų. Dar ir jaunesnę sesutę vežimuke vežiodavau. Šeimai paskyriau visas jėgas. Labai džiaugėmės, kai mama, pragulėjusi trejus metus ant patalo, atsigavo ir nugyveno ilgą gyvenimą – mirė sulaukusi 96-erių.“
Albina vis dar turi seserį, kuriai 93-eji. Daugiau panašaus amžiaus draugų ar artimų giminaičių gyvų nebelikę. Albinos vyras Amžinybėn iškeliavo prieš 19 metų, Anapilin garbaus amžiaus pašnekovė jau išlydėjo ir vieną iš keturių savo atžalų – vyriausią sūnų.
Albinos vaikystė bėgo sudėtingu laikmečiu – Antrojo pasaulinio karo siaubą jos šeimai matyti teko savomis akimis.
„Mūsų sodyba buvo trys kilometrai nuo pasienio su Lenkija. Karas buvo baisu. Sakyčiau, baisiausias dalykas, kokį teko patirti, – liudija Albina. – Kai danguje pradėjo pyškinti ir likti name tapo pavojinga, tėvelis po alyvos šakomis iškasė didžiulę duobę – bunkerį, ten visi ir sulindome. Matėme, kai ėjo kareivėliai, kai šaudė su automatais. Mūsų namas buvo didelis, todėl jame priklojo šiaudų ir suguldė visus karo ligonius. Turbūt jų buvo koks pusšimtis ar daugiau: kas be kojų, kas be rankų, iš skausmo šaukė, rėkė, prašė… Buvo gaila ir labai baisu. Kai rusų banga praėjo, ligonius išvežė. Bet po to kurį laiką nesinorėjo net į namus įeiti…“
Nors Albinos tėvai turėjo stambų ūkį, tačiau jiems tremtinių lemties pavyko išvengti.
„Mūsų žemės tiek buvo, kad visą valandą eitumėte vien per laukus. Tėvelį norėjo ištremti, bet jis pasikavojo. Dievas apsaugojo ir likome neišvežti, – sako Albina. – Paskui rusai viską iš mūsų šeimos paėmė. Paliko tik šešis arus žemės. Buvo dvi karvės, trys arkliai, kiaulių. Viską paėmė – paliko tik vieną karvutę, nes buvo nedidelių vaikų, tai pagailo. O daugiau – gyvenkit kaip norit… Visko buvo per gyvenimą, bet karas tikrai buvo baisiausia.“
Šiandien Albinos gimtųjų Alksnėnų jau nebėra – sodybų vietoje plyti tik suarta dirva.
Naujas gyvenimo etapas: miestas ir šeima
Vaikystę praleidusi kaime, Albina panoro plačiau pasidairyti po pasaulį. O anuomet – ir išvykti į kitą miestą jau buvo svarbus įvykis.
„Kai suaugėjau, labai norėjau pamatyti pasaulį, žmones, pasižiūrėti miestą. Turėdama beveik 16 metų, išvykau gyventi į Kauną, – apie drąsų užmojį pasakoja Albina. – Bet atvykusi iš nedidelio kaimo, iš pradžių Kaune bijojau net per gatvę pereiti, – juokiasi ji. – Vis tik turėjau gerų draugų, kurie man labai padėjo. Penkerius metus dirbau siuvykloje, pamačiau miestą, susiradau vaikiną, už kurio ištekėjau.“
Pasmalsauju Albinos, kaipgi anuomet vyrukai žavioms panelėms dėmesį rodydavo. „Jis buvo kėdainietis, bet tuo metu tarnavo kariuomenėje – Kaune. Ten, kur jie vis stoviniuodavo, mes, merginos, praeidavome pro šalį. Vaikinai kalbindavo mus, bet mes jų iškart neprisileidome, – juokiasi Albina. – Kai mano būsimam vyrui ėjo paskutinės dienos kariuomenėje, jis vis belsdavo į mano duris. „Ar sutiksi su manim?“ – klausdavo. Sutikau. Susituokėme ir pradėjome gyvenimą kartu.“
Vėliau, penkeriems metams, Albina su vyru Vytautu bei trimis vaikais – vyriausiuoju sūnumi ir dviem dukromis, išvyko į Vorkutą.
„Vorkuta buvo laikinas užsimojimas, nes ten, kasant šachtose anglis, buvo galima gerai užsidirbti, – pasakoja Albina. – O iš Vorkutos grįžome į vyro tėviškę – Kėdainius. Nelabai norėjau čia gyventi, nes patiko Kaune – norėjosi kitokio asfalto, – šypsosi pašnekovė. – Bet Kėdainiuose buvo geresnės sąlygos gauti butą, todėl į Kauną nebegrįžome.“
Savi namai ir mylimas sutuoktinis
Iš Vorkutos grįžtančią sūnaus šeimą po stogu priėmė Albinos anyta. Visi gyveno kukliame Kėdainių senamiesčio medinuke.
„Vėliau aš jau biškį pastorėjau, – su humoru tarp eilučių apie ketvirtosios atžalos – sūnaus Arvydo – laukimą kalba Albina. – Reikėjo kitaip gyventi – juk neklyks vaikelis seniems žmonėms po ausimis. Pradėjome ieškoti savo gyvenimo. Kadangi vyras su sūnumi dirbo, parašiau pareiškimą ir paprašiau skirti mums būstą. Tuo metu Žemaitės gatvėje kaip tik statė 6-tą daugiabutį namą. Įsižiūrėjau į jį, kad čia turi gimti mano vaikas. Tiesiog buvau taip įsikūnijusi.“
Šeima gavo butą Albinos išsvajotame name – penktame aukšte. Gyvendama Kėdainiuose pašnekovė kurį laiką dirbo siuvėja, paskui puoselėjo kolektyvinį sodą Apytalaukyje.
„Buvo visokių sėkmių ir nesėkmių. Kartą vyras pasakė: „Pavargai tu – būk namuose, augink vaikelius, o aš dirbsiu vienas.“ Laikai tada jau pagerėjo, uždarbis buvo didesnis. Taigi pasiklioviau vyru“, – taria ji.
Albina sutuoktinį Vytautą prisimena su meile ir šiluma. „Jis man visur padėjo. Buvo labai geras žmogus, mylėjo šeimą ir rūpinosi manimi“, – atskleidžia pašnekovė.
Ilgaamžiškumo paslaptys ir tikėjimo stiprybė
Pagalvojusi apie savo metus, Albina pakelia pečius – sako netikinti, jog išties sulaukė 100-ojo jubiliejaus.
„Skaitau, kad gyvenu jau daug metelių. Nesuprantu, kas juos dėjo man ir iš kur. Niekaip nesitiki, kad tokio amžiaus sulaukiau. Naktimis, negalėdama užmigti, dažnai apie tai galvoju. Rodos, dar laukiau ateities, gražaus rytojaus, o dabar – jau 100 metų, – mintimis dalijasi sukaktuvininkė. – Kartais būna ir skaudu, nes labai gaila, kad ateis laikas, kai turėsiu palikti savo vaikus… Bet ką padarysi… Kartais ir paverkiu, kai jie nemato.“
Albina susigraudina, o dukra Ramutė mamai švelniai ištiesia baltą nosinaitę ašarų suvilgytiems skruostams nušluostyti. Albina, nubraukusi nuo veido liūdesio pėdsakus, akimoju atgauna tvirtybę ir taria: „Dabar gyvenu šiuolaikinį gyvenimą. Vaikai manimi labai rūpinasi. Tik tie dideli skausmai vargina… Vienos vaikščioti vaikai manęs jau nepaleidžia – turi vedžioti. Bet mano širdis dar jauna, – pražysta Albinos veidas. – Visko dar norisi. Ir skaniai pavalgyti dar norisi.“
„Albina, pasidalinkite, kuo mėgstate pasilepinti?“ – prašau 100-metės kėdainietės, o ji pati ir Ramutė su Arvydu it susitarę pradeda juoktis – mat jokių gurmaniškų delikatesų Albina nepripažįsta.
„Mėgstu paprastą maistą – tą patį, kokį valgiau visą gyvenimą: kopūstus, bulves, bulvinius blynus, vėdarus, barščius, mėsos kuo mažiau, – vardija Albina. – Nemėgstu išsidirbinėti – valgyti maistą iš valgyklų ar kokių parduotuvės indelių. Jeigu jogurtas, tai šis man turi būti savas – namie pagamintas.“
Sūnus Arvydas priduria, kad mama taip pat nemėgsta ryškių skonių – saldžiai, rūgščiai, sūriai, tad valgo beveik be druskos. O mums su Ramute ir Arvydu prie kavos puodelio vaišinantis tortu Albina gabalėlio saldėsio iškart atsisako.
„Pasakyčiau, koks desertas man skanus, bet vaikai iš manęs juokiasi, – šypsodamasi prasitaria Albina. Dukra Ramutė išties nusijuokia ir prašo mamos nesakyti. Sūnus Arvydas dar priduria, kad tai deficitinis patiekalas, o man tampa taip smalsu, kad vis tik išprašau Albinos išduoti, apie ką ji kalba. – Pasiminkau duonelės, pripilu cukraus ir virinto vandenio. Senovėje tokį valgį mutiniu vadindavome. Vasarą, kada karšta, labai gerai. Miltinių patiekalų valgau nedaug. Pieno jau visai atsisakiau, nors anksčiau labai mėgau. Tušinti kopūstai man yra viskas, – juokiasi smulkutė Albina. – Kad būtų tiršta, įdėta paukštienos. Pačios paukštienos mėsos nenoriu – man skanu sultinys. Tada aš jau pasiglemžiu tų kopūstų, kiek tik noriu. Tai mano pagrindinis maistas.“
Vaikystėje valgytų, jos šeimos ūkyje užaugintų daržovių ar mėsos skonį Albina mena ir šiandien. Pasak jos, dabar maistas visai kitoks. „Gal jums ir vienodai, o man viskas pusiau ne tas, – pasidalina pašnekovė. – Agurkų kvapas, pomidorų, tų pačių bulvelių yra visai kitoks – nepalyginsi. O kiaulienos iš viso dabar neįmanoma valgyti. Ji tarsi netikra.“
Albina jau daug metų tris dienas per savaitę pasninkauja – visai nevalgo mėsos. „Nors ji būtų ir pati skaniausia, bet trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais mėsos atsisakau. Labai myliu Dievą ir taip pasirinkau dėl tikėjimo, – paaiškina 100-metė kėdainietė. – Po tėvelio mirties mano mama buvo šeimininkė pas kunigą, o aš, gyvendama Kėdainiuose, taip pat daug bendravau su dvasininkais. Iš jų girdėjau daug gerų, šventų žodžių. Ruošdavau jiems maistą, skalbdavau. Bendravom kaip broliai su seserimis. Šie kunigai man paliko didelį įspūdį. Kiekvieną sekmadienį eidavau į bažnyčią. Tai buvo labai gražus mano gyvenimo laikas. Dievas yra, aš jį myliu ir dėl to aukojuosi – tas tris dienas nevalgau mėsos.“
Tikėjimas Albinai nepaprastai svarbus. Paklausta, kaip leidžia dienas, kėdainietė atsako: „Aš labai daug meldžiuosi. Be galo. Naktį prabudusi irgi meldžiuosi. Dievas man – visas gyvenimas. Taip laikas ir bėga.“
Arvydas su Ramute prisimena, kad anksčiau mama labai daug megzdavo – virbalų iš rankų nepaleisdavo net per naktis. Daug laiko Albina skirdavo ir knygoms – ypač religiniams skaitiniams. Taip pat šeimą stebindavo įdomiais patiekalais.
„Dar mama labai myli gėles, – pasakoja Ramutė. – Kokios tik buvo turguje, tokios – ir pas mamą.“
„Taip, – pritaria Albina. – Labai džiaugiausi, kai pavyko nusipirkti namą. Aš juk kaimo žmogus. O nusipirkę puošėme namą gėlynais. Dabar šį darbą tęsia dukrelės. Pamatytumėte, kaip čia gražu vasarą.“
Arvydas apie mamą atskleidžia neįtikėtiną dalyką – Albina niekad nevažiavo autobusu, todėl visur lakstydavo pėsčiomis.
„Jaučiau didelę baimę, kad užsidariusios autobuso durys nebeatsidarys… Nieko negalėjau sau padaryti, – paaiškina Albina. – Taigi tekdavo daug lakstyti. Nueidavau penkis kilometrus iki kolektyvinio sodo Apytalaukyje, padirbdavau ten, grįždavau į Kėdainius ir eidavau į bažnyčią. Tada tiek lakstyti man buvo juokas, – šypsosi Albina.– Ant vienos kojos šokinėdavau.“
Ilgaamžiškumo patarimai ir šeimos vertybės
Albina neprisimena, kad jos giminėje būtų daugiau 100-mečių, bet ilgaamžiškumo geno kraujyje tikrai esama.
„Albina, kaip sulaukti tokio solidaus jubiliejaus? Koks tas ilgo gyvenimo receptas?“ – teiraujuosi sukaktuvininkės.
„Ilgaamžiškumas nuo daug ko priklauso, – įsitikinusi Albina. – Pirmiausia – nuo sveikatos, ramių nervų. Man visur labai kliūna blogi žodžiai, keiksmai… Nereikia viso to. Taip pat svarbu oras, valgis, miegas, žinoma, ir genai.“
Keturis vaikus užauginusi Albina džiaugiasi gausia šeima – šešiais anūkais, dešimčia proanūkių ir jau viena proroanūke.
„Mama visada mus mokė mylėti vienam kitą, mylėti tėvus, vaikus. Ji sakydavo, kad šeima yra kumštis“, – svarbiausia visam gyvenimui įsiminusia mamos pamoka pokalbio pabaigai pasidalina Ramutė ir Arvydas.
O aš, palikusi Albinos namus, širdyje nešuosi nepaprastą ramybę. Vėliau mintyse dar ne kartą iškyla mielos senolės veidas – regiu Albiną besišypsančią, apglėbtą artimųjų dėmesio ir meilės. Taip leisti gyvenimo rudens dienas – pati tikriausia Dievo palaima.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.