Apsilankymas bažnyčioje, sutuoktuvių, krikštynų ar laidotuvių užsakymas dažnai sukelia paprastą, bet jautrų klausimą: kiek reikia paaukoti? Toks rūpestis kyla tiek tiems, kurie nori būti dosnūs, tiek tiems, kurie išgyvena finansinius sunkumus. Vietoj vieno universalaus skaičiaus kunigas V. Mazirskas ragina suprasti aukojimą kaip laisvą gestą ir orientuotis į asmenines galimybes bei parapijos poreikius.
Kunigo paaiškinimas: nėra privalomos sumos
V. Mazirskas pabrėžia, kad jo parapijoje nėra nustatytos konkrečios sumos, kurią žmogus privalėtų paaukoti. „Jeigu žmogus tikrai neturi daug pajamų, aukoja tiek, kiek gali, nes tai ir yra auka – paaukoji, kiek tu gali, o ne kiek nurodyta“, – aiškina V. Mazirskas. Dvasininkas pažymi, kad aukojimas neturėtų būti suprantamas kaip mokestis už religines paslaugas: jei būtų reikalaujama tiksli suma, tai taptų kaina, o ne auka.
Kunigas taip pat ragina vengti išankstinių vertinimų pagal išorinį vaizdą: „Apie žmogų negalima spręsti vien iš jo išvaizdos – akys gali matyti vienaip, o jo širdis ir vidus būti visai kitokie. Gali atrodyti, kad prabangiau apsirengęs žmogus aukoja mažiau, o kartais ir suvargęs senukas ištraukia auką, kad net tenka klausti: „Ką jūs darote?“ Labai sunku įvertinti žmogaus išorę ir vidinį nusiteikimą“, – sako kunigas.
Kiek aukoti per krikštynas ar vestuves?
Krikštynos ir vestuvės dažnai asocijuojamos su tradicijomis ir lūkesčiais, tad natūralu ieškoti konkrečios sumos. V. Mazirskas teigia, kad vieno teisingo skaičiaus nėra: „Jeigu žmogus išgali dviženklę auką aukoti, aukoja dviženklę. Jeigu gali ir triženklę aukoti, aukoja triženklę sumą. Bet ar tai bus 10 eurų, ar 100 eurų, čia jau priklauso tikrai nuo aukotojo galimybių“, – aiškino dvasininkas. Svarbiausia, anot kunigo, nepulti į lyginimus su kitais ir nesijausti priverstam vykdyti svetimų reikalavimų.
Ar galima neaukoti ir nejausti kaltės?
Ne visi gali ar nori auka išreikšti savo palaikymą finansiškai, o gyvenimo situacijos kartais priverčia atidėti materialų indėlį. Kunigas pabrėžia, kad maldos ir pagalbos prašymas neturėtų būti sąlygojami pinigais. „Negalima visada vadovautis įstatymo raide – reikia atsižvelgti ir į žmogaus situaciją. Jėzus sako: raidė užmuša, o dvasia teikia gyvybę“, – kalba kunigas. Jeigu žmogus susiduria su rimtomis problemomis, parapija gali suteikti moralinę ar praktinę pagalbą be reikalavimo aukoti.
Kam iš tiesų skiriami surinkti pinigai?
V. Mazirskas akcentuoja, kad svarbu atskirti lėšų paskirtį. „Iš ko pats kunigas išgyvena, tai iš aukų už šventąsias mišias, krikštynas ir santuokas“, – aiškina V. Mazirskas. Tuo tarpu parapijos biudžetas, surenkamas sekmadienio rinkliavų ar kitų aukojimų metu, skiriamas bažnyčios ir parapijos pastatų išlaikymui, remontams, komunaliniams mokesčiams ir darbuotojų atlyginimams. Aiškumas dėl aukos paskirties padeda suprasti, kam konkreti auka bus skirta ir sumažina nesusipratimus.
Apibendrinant, aukojimas bažnyčioje turėtų būti laisvas, orientuotas į asmenines galimybes ir sąžinę. Jei kyla abejonių, visada galima pasiteirauti parapijos raštinėje arba pasikalbėti su kunigu – atviros ir pagarbios diskusijos dažnai padeda rasti tinkamiausią sprendimą kiekvienu konkrečiu atveju.