Vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio elgesys sulaukė plati aplinkinių pasmerkimo po to, kai viešoje erdvėje pasirodė skandalizuojančios detalės apie prieš vaiko šeimą nukreiptą reakciją. Diskusijas kursto teiginiai, kad specialistui buvo paneigta pagalba, nes bendrauti reikėjo rusų kalba, o situacijos sudėtingumą dar labiau paaštrino jautrus jaunuolio šeiminis kontekstas.
Trumpai apie atvejį
Pareigos ir etika sveikatos priežiūroje reikalauja, kad medikai užtikrintų esmę — pagalbą pacientui. Šiuo atveju keliamas klausimas, ar buvo pakankamai pastangų suteikti vaikui reikalingą palaikymą ir, jeigu egzistavo kalbos barjeras, ar organizuotas vertimas ar kitas bendravimo sprendimas. Pranešimai rodo, kad kai kurios institucijos siūlė vertimo paslaugas, tuo tarpu kritikai piktinasi, jog specialistai privalo užtikrinti prieinamumą ir emocinę paramą net ir esant sudėtingoms aplinkybėms.
Aistis Mickevičius: viešas pasisakymas
Aktorius ir renginių vedėjas Aistis Mickevičius pagarbiai, bet kategoriškai pasisakė viešoje erdvėje. Jo žiniasklaidos pasisakyme atsispindi ne tik asmeninis pasipiktinimas, bet ir visuomenės lūkesčiai dėl profesinės atsakomybės. Mickevičiaus žodžiai originaliai skambėjo taip:
“Aš buvau tvirtai apsisprendęs nebereaguoti į nieką, kas vyksta Lietuvoje, kuri su kiekviena diena tiesiog akyse virsta durnių šalimi (kaip bebūtų gaila), bet šita istorija yra _pipiec_. Man sunku suvokti, kad čia dar gali būti koks nors jo „pasiteisinimas“. Ir jo profesinės etikos vis dar niekas oficialiai nėra pasmerkęs? Jis vis dar dirba?
Tu žlugęs kaip žmogus ir kaip profesionalas, Slušny. Ar mes pagaliau šituos visus durnius savo tarpe įveiksime, ar durnėsime kaip visuomenė toliau?
P. S.: Čia nėra jokio pateisinimo tokiam elgesiui. Nuo tos akimirkos, kai atsisakė padėti, tai nebe medikas, o apgailėtinas žmogysta. Nebūkime žmogystomis“, – feisbuke rašė A. Mickevičius.
Vaiko istorija ir etinės dilemos
Ši istorija yra ypač jautri: pranešama, kad vaiką ištiko didelė netektys ir sunkumai — jis rado mirusios motinos kūną, tėvas vėliau įkalintas už narkotikų laikymąsi, o pats vaikas turi raidos sutrikimų.
Tokia situacija reikalauja specialaus, empatiško požiūrio ir koordinuoto tarpinstucinio darbo: nuo socialinių darbuotojų iki sveikatos priežiūros specialistų. Kalbos barjerai neturėtų būti kliūtis, kai kalbama apie neatidėliotiną psichologinę pagalbą.
Vieša reakcija, ypač iš žinomų asmenų, parodo visuomenės nekantrumą dėl atsakomybės už pažeidžiamiausius. Kilus tokiai viešai kritikai, svarbu, kad atsakingos institucijos aiškiai ir skaidriai ištirtų situaciją, įvertintų, ar buvo pažeistos profesinės etikos normos ir ar pacientui buvo suteikta visa būtina pagalba. Taip pat būtina aptarti sistemines spragas — vertimo paslaugų prieinamumą, psichikos sveikatos krizių valdymą ir šeimos apsaugos mechanizmus, kad panašios situacijos nepasikartotų.
Galiausiai, šis atvejis primena, kad medicinos profesija ne tik techninių įgūdžių rinkinys, bet ir įsipareigojimas žmogaus orumui bei teisėms. Viešos diskusijos gali paskatinti permąstyti procedūras ir gerinti žmonių, ypač vaikų ir paauglių, apsaugą.
