Netekties žinia ir pirmieji prisiminimai
Vėlų sekmadienio vakarą šalyje pasklido skaudi žinia apie ilgamečio žurnalisto Henriko Vaitiekūno mirtį. Netektis palietė daugelį – draugus, kolegas ir skaitytojus. Per artimųjų, bičiulių ir buvusių bendradarbių prisiminimus išryškėja Henriko kūrybinė dvasia, šmaikštus temperamento bruožas ir nuoširdus ryšys su gimtąja Klaipėda.
Bičiulių žodžiai
Televizijos laidų kūrėjas Juras Jankevičius prisiminė paskutinį kartu filmuotą reportažą ir rašė prisiminimus, kuriuose paliko ir Henriko mokymo mintį: „Henrikas Vaitiekūnas mokė: \”Geros laidos žiūrovui turi pritrūkti.\” Nuotraukose – 2023-ųjų vasara, filmuojam paskutinį Henriko reportažą LRT „Mano pasas meluoja“. Į Nemuno deltą pas Alfonsą Pekarską Henrikas sugrįžo, sunku pasakyti, kelintą kartą. Smagus buvo filmavimas ir puikus reportažas. Iš šiandienos žiūrint – liūdnokas toks. Henrikio laida baigėsi. Ir tikrai pritrūko”, – rašė J. Jankevičius.
Žurnalistas Skirmantas Malinauskas trumpai, bet nuoširdžiai išreiškė pagarbią užuojautą: „Labai gaila, ilsėkis ramybėje Henrikai. Didžiulė pagarba ir šviesiausi prisiminimai“. Tokiomis žinutėmis kolegos dalijasi socialiniuose tinkluose, prisimindami bendrus darbinius ir asmeninius momentus.
Akademinis ir meninis kontekstas
Vilniaus universiteto žurnalistikos ir medijų tyrimų centro profesorius Andrius Vaišnys prisiminė Henriko indėlį į akademinę žurnalistiką ir pabrėžė jo profesinės etikos vertybes. Jis rašė: „Unikali Henriko žinių istorija: buvęs kelių Universiteto programų studentas, dirbęs žurnalistu, galiausiai ėmėsi žurnalistikos studijų, kurias baigė tolygiai jaunesniems dėstydamas praktikos dalyką. Asmenybė, prisidėjusi prie akademinės žurnalistikos kaip mokslo sampratos; pabrėždavo profesinę pagarbą faktų kalbai ir išskirtinį profesinės etikos principą; šviesaus humoro žmogus, besididžiavęs profesija, Universitetu, priklausymu žurnalistų bendruomenei; humanistas. Amžinąjį atilsį.“
Asmeniniai prisiminimai ir švelnus humoras
Žurnalistė Edita Mildažytė pasidalijo ilgesinga ir spalvinga atsiminimų serija, primenančia bendrus filmavimo nuotykius, pasidalintus pokštus ir Henriko kūrybinę išmonę.
Ji rašė plačiai, net ironizuodama apie jo pomėgį „prikrėsti“ įvairiausių sumanymų ir prisiminė daug linksmų istorijų, kurios atskleidžia Henriko šiltą, gyvą ir kūrybingą charakterį. Editos žinutė perteikia ir asmeninę pagarbą, ir dėkingumą už bendrą laiką televizijos laidoje.
Klaipėdos ryšys ir visuomenės praradimas
Politikas Vytautas Grubliauskas savo prisiminime pabrėžė Henriko ryšį su Klaipėda: „In Memoriam. Henrikui Vaitiekūnui – Klaipėdos vaikui, išmokusiam mus juoktis pro ašaras. Šį vakarą Klaipėdoj jūra ošia tyliau, o vėjas senosiose senamiesčio gatvėse nebevaiko lapų su vakarykšte energija…“ Jo žodžiai atspindi kolektyvinę netektį: vietos bendruomenė prarado asmenybę, kuri savo darbu ir humoro jausmu prisidėjo prie miesto kultūrinio atminties paveldo.
Palikimas ir atsisveikinimas
Henriko kūrybinis palikimas – televizijos laidos, reportažai, knyga „Felčerio užrašai“ ir dešimtmečius trunkantis bendravimas su žiūrovais – lieka kaip liudijimas apie jo talentą ir požiūrį į žurnalistiką. Prisiminimai ir vieši atsiliepimai atskleidžia, kad jis buvo ir profesionalas, ir mokytojas, ir humoristas, gebėjęs jas savybes derinti su jautrumu bei pagarba faktui.
Artimiesiems ir kolegoms reiškiame nuoširdžią užuojautą. Vieši prisiminimai ir citatos padeda suvokti, kokią tuštumą paliko jo išėjimas, bet taip pat saugo šviesią atmintį apie žmogų, kuris mokėjo juoktis kartu su kitais ir padaryti gyvenimą šviesesnį.