Pastaraisiais metais, ypač po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, viešojoje erdvėje stiprėjo spekuliacijos apie tai, kiek ilgai Lietuva galėtų priešintis užpuolimui. Tokius baiminimus skatina ir paprasti pranešimai, ir bauginančios frazės, kurios greitai virsta mitais. Vienas ryškiausių pavyzdžių – frazė: „Ką mes čia atsilaikysime? Šakės mums bus. Dvi raketos – ir Lietuvos nėra.” Šį teiginį ekspertai laiko klaidinančiu ir supaprastinančiu labai sudėtingą karinės gynybos realybę.
Kodėl sklinda tokie mitai?
Tokia retorika dažnai kyla iš informacinių operacijų, baimių ir nežinojimo apie modernią karinės gynybos logiką. Informacinis poveikis siekia sukurti beviltiškumo jausmą ir susilpninti visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis. Be to, viešoje erdvėje trūksta nuoseklios ir prieinamos analizės apie tai, kaip veikia oro gynyba, mobilizacijos mechanizmai, infrastruktūros apsauga ir tarptautinė pagalba. Žmonėms, kurie neįsivaizduoja tikrojo bombų poveikio ir karo dinamikos, lengva priimti vienpusiškas ir dramatiškas versijas kaip realybę.
Kuo rizikuoja paprastas scenarijus „dvi raketos”?
Karinių konfliktų praktika rodo, kad vien ar kelios smūgių bangos negali automatiškai sunaikinti valstybės struktūrų ar gyventojų gebėjimo organizuotis. Modernūs karinės operacijos modeliai apima tiek strateginius, tiek taktinius tikslus, o valstybės atsparumas priklauso nuo kelių veiksnių: oro gynybos pajėgumų, kariuomenės mobilizacijos ir valdymo, civilių atsparumo mechanizmų, tarptautinės pagalbos ir infrastruktūros atsparumo. Pavyzdys – Ukraina: buvo prognozuojama greita jos žlugimo eigos trukmė, tačiau faktai parodė, kad organizacija, teritorinis pasipriešinimas ir tarptautinė pagalba leido atsispirti ilgai.
Kas turėtų keistis viešojoje erdvėje ir visuomenėje?
Pirmiausia reikalingas geresnis informavimo darbas: aiškūs paaiškinimai apie tai, kokią reikšmę turi oro gynyba, kibernetinis saugumas, logistinė parama ir tarptautinės sąjungos. Valstybės institucijos privalo investuoti į piliečių pasirengimą – ne tik į įrangą, bet ir į mokymus, evakuacijos planus, ryšio priemones ir vietos valdžios gebėjimus koordinuoti veiksmus krizinėse situacijose.
Svarbu skatinti kritinį informacijos vertinimą ir atremti dezinformaciją faktais bei skaidrumu.
Ekspertų vertinimai, pabrėžiantys valstybės gebėjimą apsiginti ilgiau nei sklandantys mitai, turi būti perteikti paprastai ir pagrįstai. Tai padeda mažinti paniką ir didinti visuomenės pasitikėjimą saugumo institucijomis. Realistinė padėtis – tai ne neutralizavimas grėsmės rizikų menkinimu, o informuotas pasirengimas ir koordinuotas atsakas.
Galiausiai, kiekvienam piliečiui aktualu suprasti: atsparumą lemia ne vien raketų skaičius, o sisteminis pasirengimas, tarptautinės partnerystės ir visuomenės gebėjimas veikti organizuotai ekstremaliose situacijose.