Kėdainiuose daugiabučių kiemai virsta beglobių kačių susibūrimo vietomis, o gyventojai vis garsiau reiškia nepasitenkinimą. Problema yra daugialypė: nuo žmogiškojo neatsakingumo ir nepakankamų prevencinių priemonių iki ribotų institucijų ir savanorių išteklių. Vietos bendruomenės nuogąstauja, kad be veiksmingos koordinacijos situacija tik blogės.
Gyventojų nerimas ir realios pasekmės
Žmonės pasakoja, kad kiemuose žvyruoja ištisos katinų kolonijos, nes jas nuolat maitina vietiniai gyventojai. Dauguma tų gyvūnų yra pripratę prie žmogaus ir atrodytų „jaukus“, tačiau neretai nesterilizuoti, tad problemos sprendimas neįmanomas be plataus masto intervencijų. Kaip rašoma pranešimuose, vietos gyventojai susiduria su aklaviete, o jų bandymai pasinaudoti pagalbos kanalais dažnai baigiasi be rezultato:
„Kyla klausimų, ar tokiais atvejais gyvūnams suteikiama pakankama pagalba ir ar imamasi visų įmanomų priemonių juos saugiai pagauti, įvertinti jų būklę bei, esant galimybei, surasti jiems tinkamus namus ar kitą saugią vietą. Manome, kad tokios situacijos neturėtų būti paliekamos savieigai. Laukiniai gyvūnai gali būti pažeidžiami, o žmonės ne visada žino, kaip tinkamai elgtis su prie jų pripratusiais gyvūnais. Kėdainių miesto globos įstaigos neduoda jokios reakcijos, net neaplanko ir nesidomi gyvūnais“, – redakcijai teigė pagalbos besišaukiantis kėdainietis.
Savanoriai išsekę, prieglaudos perpildytos
VšĮ „Miesto rainiukai“ ir kitos savanoriškos iniciatyvos padeda, tačiau jų galimybės ribotos. Organizacijos vadovė atvirai sako, kad vietos globėjai neturi fizinių ar finansinių resursų priimti visų gyvūnų:
„Mes gyvūnų nebeimame, nes tiesiog neturime kur jų dėti. Iš Lukšio g. paėmėme dešimt katinų ir mamą katę su kačiukais. Bet daugiau mes nebeturime kur tų katinų dėti. Pas mane pačią namuose gyvena du priglausti šunys ir dešimt priglaustų katinėlių. Laukinių kačių negalima laikyti narvuose, o laisvų vietų pas globėjus jaukesniems katinams tiesiog nebėra.
Žmonės įsivaizduoja, kad vos mums paskambinus mes privalome atvažiuoti ir visus katinus susirinkti, tačiau tai neįmanoma“, – aiškina organizacijos vadovė Virginija.
Ji taip pat pabrėžia: „Aš iš šios veiklos negaunu jokio atlyginimo. Turiu savo tiesioginį darbą, nes man reikia užsidirbti duonai. Prieš darbą ir po jo rūpinuosi beglobiais katinais. Be to, juk aš irgi žmogus, turiu šeimą ir asmeninį gyvenimą. Viską darau savo jėgomis ir lėšomis. Todėl labai neteisinga iš manęs reikalauti atsakomybės ir tikėtis, kad aš viena ir kelios globėjos išspręsime viso miesto problemas“, – pabrėžia organizacijos vadovė.
Savivaldybės programa ir veterinarų vaidmuo
Savivaldybė finansuoja sterilizacijos programą, kurią atlieka UAB „Puppis“. Vietos administracija aiškina, kad po sterilizacijos katės grąžinamos į gyvenamąją aplinką, nes programa skirta populiacijai mažinti humaniškai:
„Pagal sudarytą sutartį UAB „Puppis“ teikia bešeimininkių kačių kastravimo paslaugas, kurios apima kačių gaudymą, veterinarinę priežiūrą, sterilizavimą ar kastravimą, skiepijimą nuo pasiutligės ir paleidimą į jų gyvenamąją aplinką. Programa skirta humaniškai kontroliuoti ir mažinti bešeimininkių kačių populiaciją, todėl po atliktų procedūrų katės grąžinamos į jų gyvenamąją aplinką, o namai joms nėra ieškomi“, – akcentuoja savivaldybės specialistai.
Veterinarai ragina bendruomenę aktyviau bendradarbiauti: „Tegul tie žmonės į mus kreipiasi. Mes duosime gaudykles, pamokysime, kaip jomis naudotis ir ką daryti. Tada gyventojai jas pastatytų, pagautų kates, o mes jas sutvarkytume – tai mažiausia problema. Mes sterilizuojame, tada paženkliname pakirpdami ausį ir paskiepijame nuo pasiutligės. Pakirpta gyvūno ausis yra tarptautinis ženklas, rodantis, kad gyvūnas sterilizuotas ar kastruotas“, – procedūros eigą aiškina V. Narbutas.
Jis taip pat perspėja dėl žymėjimo stokos: „Yra buvę, kad žmonės sterilizuoja katę, bet jos nepaženklina, tada paleidžia ją kur nors kieme, nemaitina, o katė, žinoma, ieško namų, glaudžiasi prie kitų šeimininkų. Šie, matydami abi sveikas ausis, galvoja, kad ji nesterilizuota, ir veža mums vėl sterilizuoti. O tada prapjauni pilvą ir pamatai, kad ten nieko nėra – katė jau sterilizuota… Be reikalo katė patiria narkozę, pjūvį, siuvimą ir panašiai“, – sako V. Narbutas.
Kaip spręsti šią problemą praktiškai?
Sprendimas reikalauja koordinacijos: aktyvesnės gyventojų iniciatyvos gaudant ir kreipiantis pagal sutartį dirbantiems paslaugos teikėjams, griežtesnės kontrolės per daugintojus ir ilgalaikių švietimo kampanijų dėl sterilizacijos reikšmės. Be valstybės ir savivaldybės paramos vien savanoriai šios problemos neišspręs.