Pavojaus sirenos ir saugumo diskusijos pastaruoju metu stipriai paveikė viešąją erdvę, tačiau kartu kyla kitoks rūpestis – biudžeto tvarumas ir valstybės finansų tvarka. Pagal Mastrichto kriterijus Lietuvos biudžeto deficitas neturėtų viršyti 3 proc. BVP, tačiau faktinė situacija verčia politikus ir ekspertus svarstyti, ar šis apribojimas šiuo geopolitiniu laikotarpiu yra realus ir prasmingas.
Kas sako ekspertai?
Prezidento vyriausiasis patarėjas pabrėžia, kad bendras ES kontekstas rodo platesnį reiškinį: „Mes matome, kad ir kitos ES valstybės irgi sunkiai jį atitinka. Europos prognozės rodo, kad kitų metų vidutinis fiskalinis deficitas yra apie 3,6 proc. BVP, netgi turint omeny ir tai, kad dauguma ES valstybių neskiria nei 5 procentų gynybai, nei keturių, nei trijų procentų“, – V. Augustinavičius.
Toks kontekstas suteikia argumentą, kad ribų viršijimas nebūtinai yra katastrofa, tačiau vis dėlto kelia klausimų dėl ilguoju laikotarpiu tvarumo. Fiskalinės taisyklės skirtos užtikrinti skolinimosi ribas ir patikimą skolų tvarkymą, bet krizės ir geopolitiniai iššūkiai verčia jas peržiūrėti arba laikinai lankstesnių.
Politinės dilemos ir rizikos
Buvęs premjeras Algirdas Butkevičius kritiškai vertina dabartinę Vyriausybę: „Ši Vyriausybė papuolė į tam tikrus spąstus, kurie matėsi anksčiau. Jie atsidūrė tokioje situacijoje, kad turi arba tam tikrų ilgalaikių finansinių įsipareigojimų nevykdyti, pavyzdžiui, sparčiai nedidinti darbo užmokesčio, nedidinti minimalios mėnesinės algos ir nevykdyti socialinių programų, tai kelia stiprų išlaidų augimą, o tokio stipraus pajamų augimo nėra“, – A. Butkevičius.
Toks vertinimas atskleidžia pagrindinę dilemmą: ar siekti spartesnio saugumo stiprinimo investuojant į gynybą ir infrastruktūrą, rizikuojant didesniu deficitu, ar prisilaikyti griežtesnės fiskalinės politikos ir stabdyti socialinių išlaidų didėjimą. Kiekvienas pasirinkimas turi politines pasekmes – nuo rinkėjų pasitenkinimo iki ilgesnio laikotarpio ekonominio augimo tempų.
Galimi sprendimai ir rekomendacijos
Ekonomistų siūlymai svyruoja nuo vienkartinių išlaidų perskirstymo iki pajamų didinimo priemonių. Viena kryptis – tikslinės investicijos, kurios stiprina ilgalaikį potencialą (mokslas, inovacijos, infrastruktūra), kita – vengti proflikų išlaidų ir orientuotis į efektyvumo didinimą socialinėse programose. Taip pat svarbu derinti vidaus politikos sprendimus su ES finansinėmis gairėmis ir naudotis galimomis laikinomis lankstumo priemonėmis euro zonoje.
Galiausiai sprendimas reikalauja skaidrios komunikacijos su visuomene: aiškiai paaiškinti kompromisus, pagrįsti pasirinkimus skaičiais ir scenarijais bei siekti plataus politinio konsensuso. Tik tokiu atveju galima užtikrinti, kad saugumo stiprinimas neperaugtų į ilgalaikį finansinį našta, o socialinė ir ekonominė tvarumas būtų palaikomi.