Internete gausu tiek moksliškai pagrįstos informacijos, tiek dezinformacijos apie maisto priedus ir jų poveikį sveikatai. Diskusijas pastaraisiais metais kaitina ir aukšto rango pareigūnų pareiškimai: kai kurie politikai ir sveikatos ekspertai siūlo griežtinti reguliavimą ar net visiškai pašalinti tam tikrus dažiklius iš maisto pramonės. Svarbu atskirti emocijas nuo faktų ir vertinti įrodymus nuosekliai.
Kokie dažikliai dažniausiai aptariami ir ką apie juos žinome?
Dažniausiai viešojoje erdvėje minimi keli sintetinių dažiklių tipai. FD&C Blue No. 1 (Briliantinis mėlynasis FCF) plačiai naudojamas ledinukuose, gaiviuosiuose gėrimuose, želė ir tortuose. Moksliniai duomenys rodo, kad ši didelės molekulės medžiaga prastai pasisavinama žarnyne ir daugiausia pašalinama su išmatomis. Dėl savo molekulinės struktūros ji labai prastai kerta kraujo–smegenų barjerą ir, remiantis esamais tyrimais, neturi žinomo neigiamo poveikio smegenims.
FD&C Green No. 3 (Greitasis žaliasis FCF) atsidūrė draudžiamųjų sąrašuose kai kuriose jurisdikcijose: Europos Sąjungoje jo naudojimas maisto dažikliuose yra uždraustas. Pasaulio sveikatos organizacija vertina šią medžiagą kaip mažai toksišką, taip pat pažymi, kad ji prastai kerta kraujo–smegenų barjerą. Praktiniai žmogaus rizikos įvertinimai rodo mažą pavojų esant įprastoms dozėms.
FD&C Red No. 3 (eritrozinas) yra organinis jodo turintis junginys. JAV 2025 m. pradėti administraciniai veiksmai, siekiant riboti arba uždrausti jo naudojimą maiste, dalinai dėl tyrimų su gyvūnais, kuriuose esant itin didelėms dozėms žiurkėms išsivystė skydliaukės navikai. Verta pabrėžti, kad tokie rezultatai dažnai atsiranda tik itin didelėse dozėse, kurios neatitinka žmonių vartojimo lygių.
FD&C Yellow No. 5 (tartrazinas) yra vienas plačiausiai naudojamų dažiklių, randamas svieste, sūriuose, leduose ir kituose produktuose.
Kai kurie tyrimai ir visuomeninės diskusijos sieja tartrazino vartojimą su elgesio pokyčiais vaikams, tačiau įrodymų jėga yra ribota ir dauguma tyrimų rodo, kad kenksmingas poveikis pasireiškia tik esant labai didelėms dozėms. Tartrazinas gali kirsti kraujo–smegenų barjerą, tačiau klinikiniai žmogaus tyrimai nepatvirtino aiškaus, pasikartojančio neigiamo poveikio esant įprastam suvartojimui.
Kaip vertinti riziką ir ką verta atminti?
Renesanso laikų gydytojo ir alchemiko Paracelso žodžiai lieka aktualūs: „dozė paverčia nuodu”. Tai reiškia, kad beveik bet kuri cheminė medžiaga gali būti žalinga, jei jos suvartojama per daug, o daugeliu atvejų rizika priklauso nuo dozės. Gyvūnų tyrimai, kuriuose naudojamos labai didelės dozės, dažnai rodo toksiškumą, tačiau tokie eksperimentai nebūtinai atspindi žmonių realų poveikį kasdieninėse sąlygose.
Reguliavimo institucijos vertina riziką remdamosi stebėjimais, dozėmis ir žmogaus duomenimis. Kai kurių dažiklių naudojimas ribojamas ar draudžiamas tam tikrose šalyse, o kitose jis laikomas saugiu prie tam tikrų vartojimo ribų. Jei jus neramina dažikliai, praktiškas žingsnis yra sumažinti perdirbtų maisto produktų vartojimą, skaityti etiketes ir pasirinkti kuo natūralesnius produktus. Tačiau šiuo metu moksliniai duomenys neteikia vienareikšmio pagrindo teigti, kad įprastas dažiklių suvartojimas kelia didelę riziką sveikatai.
Internetinėse diskusijose svarbu ieškoti patikimų šaltinių ir suprasti skirtumą tarp preliminarių laboratorinių rezultatų, gyvūnų tyrimų ir plačių epidemiologinių studijų. Tokių šaltinių pavyzdys yra specialistų apžvalgos ir tarptautinės sveikatos organizacijos vertinimai.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.