Ginčas dėl sąvokos „rusakalbiai“ Lietuvoje peržengė pavienes diskusijas ir pasiekė valstybines institucijas. Ukrainos bendruomenės atstovai tvirtina, kad automatinis priskyrimas prie „rusakalbių“ sumenkina jų tautinę tapatybę ir slepia kultūrinius skirtumus, tuo tarpu valstybės institucijos primena, jog kalba ir tautybė nėra tapatūs dalykai.
Kas kelia protestą
Ukrainos mokytojų profesinės sąjungos Lietuvoje pirmininkas Petro Pirogovas sako, jog sąvoka „rusakalbis“ turi sovietinį atspalvį ir yra netiksli. „Problema paprasta – tai yra sovietinės kolonizacinės politikos rudimentas, kai kiekvienoje iš nacionalinių respublikų buvo, sakykime, vietiniai, o visi kiti buvo priskiriami rusakalbių grupei“, – sako P. Pirogovas. Jo nuomone, tokiu bendru apibūdinimu slepiami žmonės, turintys skirtingas tautines ir kultūrines tapatybes.
Pirogovas taip pat pabrėžia: „Mes, ukrainiečiai, norime, kad mūsų nelaikytų rusakalbiais. Mums to nereikia. Mūsų niekas neklausė, tiesiog priskyrė šiai kategorijai“, – sako jis. Dalis ukrainiečių kreipėsi į Kultūros ministeriją su prašymu atsargiau vartoti šį terminą ir viešojoje erdvėje aiškiai atskirti kalbą nuo tautinės priklausomybės.
Valstybės pozicija ir teisiniai niuansai
Kultūros ministerija primena, kad tautinės mažumos statusas Lietuvoje siejamas su pilietybe ir gimtąja kalba. „Šiame įstatyme tautinės mažumos kalba laikoma tik ta kalba, kuri vartojama kaip gimtoji. Rusų kalbos vartojimas kaip antrosios kalbos ar bendravimo kalbos nereiškia, kad ji tampa asmens gimtąja kalba“, – pažymi Kultūros ministerija. Departamentas pabrėžia, jog terminas „rusakalbiai“ yra kalbinis požymis ir neturėtų būti vartojamas kaip tautinės ar kultūrinės kategorijos sinonimas.
Sociolingvistinis kontekstas
Vilniaus universiteto docentė Jelena Konickaja aiškina, kad sociolingvistiniu požiūriu terminas yra tinkamas, kai kalbama konkrečiai apie kalbą: „Reikia atskirti kalbinę bendruomenę nuo tautinės, kultūrinės ir pan. Rusų kalba kalbantis žmogus nebūtinai priklauso rusų kultūrai ar rusų tautai.
Tai skirtingi aspektai“, – aiškina J. Konickaja. Ji taip pat pažymi, kad rusų kalba tam tikrose situacijose Lietuvoje vis dar atlieka lingua franca funkciją, tačiau anglų kalbos reikšmė auga.
Duomenys ir praktika
Tyrimai rodo, kad ukrainiečių namuose vartojama ukrainiečių kalba didėja, tačiau rusų kalba išlieka svarbi dalies asmenų kasdienybei. Pirogovo pateikti skaičiai buvo koreguoti: oficialūs 2001 m. duomenys rodė, kad rusų kalbą gimtąja nurodė apie 29,6 proc. gyventojų, tačiau vėlesnės sociologinės apklausos rodo rusų kalbos vartojimo mažėjimą Ukrainoje. Kultūros ministerija taip pat atkreipia dėmesį, kad į Lietuvą atvykę ukrainiečiai dažniausiai turi laikinosios apsaugos statusą, todėl jų teisinis statusas ir galimybė pretenduoti į tautinės mažumos teisę skiriasi nuo Lietuvos piliečių.
Aptariant terminą viešojoje erdvėje, specialistai ragina tiksliai nurodyti, ar kalbama apie kalbą, ar apie tautinę priklausomybę. Diskusija atskleidžia platesnį klausimą: kaip valstybė ir visuomenė gali gerbti kalbinę praktika grindžiamus bendravimo įpročius, tuo pačiu užtikrindamos atskirą tautinių bendruomenių teisę į savo balsą ir reprezentaciją.