Šiuolaikinėje aplinkoje plastikas tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi, tačiau vis dar neišspręsta problema yra mikroplastiko patekimą į žmogaus organizmą. Mažesnės nei penkių milimetrų dydžio mikroplastiko dalelės patenka ne tik į maistą, bet ir į geriamąjį vandenį bei net į orą. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad vidutiniškai per savaitę žmogus suvartoja apie 5 gramus mikroplastiko, t.y. kiekį, kuris atitinka vienos kreditinės kortelės svorį.
Niukaslio universiteto Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad pasaulinėje perspektyvoje žmonės praryja vidutiniškai apie 2 tūkstančius mikroplastiko dalelių per savaitę. Šios dalelės gali patekti į organizmą įvairiais būdais, įskaitant mikropluoštus iš sintetinių drabužių ar kai kurias dantų pastas. Plitimas nėra lokalus – plastikas patenka į upes ir vandenynus, kur jį suvalgo žuvys ir kiti vandens gyvūnai, kurie vėliau yra suvartojami kaip maisto produktai.
Mikroplastiko galima aptikti daugelyje kasdienių maisto produktų ir gėrimų: nuo vandens ir alaus iki vėžiagyvių ir druskos. Tyrimą komentavusi mokslininkė Kala Senathirajah pabrėžė, kad mikroplastiko tarša yra globali problema, kurios sprendimas negali būti tik lokalus, nes net jei viena šalis sumažintų taršą, mikroplastiko dalelės gali patekti iš kitų regionų.
Remiantis apžvalginiu tyrimu, kuris analizavo daugiau nei 50 mokslinių studijų, didžiausias mikroplastiko šaltinis yra geriamasis vanduo. Žmonės, geriantys vandenį iš butelių ar tiesiogiai iš vandentiekio, kiekvieną savaitę suvartoja tūkstančius mikroplastiko dalelių. Šiuose tyrimuose taip pat nurodomi reikšmingi regioniniai skirtumai – pavyzdžiui, JAV ir Indijoje istoriškai labiau užteršta vandenų aplinka nei Europoje.
Amerikiečiai, valgydami, gerdami ir net kvėpuodami, per metus suvartoja tarp 74 ir 121 tūkstančio mikroplastiko dalelių, o tie, kurie geria vandenį tik iš butelių, per metus suvartoja dar apie 90 tūkstančių dalelių daugiau nei tie, kurie geria vandenį iš čiaupo.
Kokia yra mikroplastiko poveikio sveikatai rizika?
Šiuo metu mokslininkai dar nėra visiškai tikri dėl mikroplastiko poveikio žmogaus sveikatai. Nors plastikas pats savaime nėra akivaizdžiai kenksminga medžiaga, kyla pagrįstų abejonių, ar mikroplastiko dalelės, patekėjusios į organizmą, gali sukelti neigiamų pasekmių. Richardas Lampittas, JK nacionalinio okeanografijos centro profesorius, pabrėžia, kad kol kas neišnaikinta daugybė neaiškumų, todėl būtina atlikti daugiau mokslinių tyrimų šioje srityje.
Jeigu ateityje bus įrodyta, kad mikroplastikas daro didelę žalą sveikatai, tai taps rimtu argumentu apsaugoti aplinką nuo tolesnio plastiko taršos. Tačiau, pasak Kavitos Prakash-Mani, „WWF International“ pasaulinės apsaugos direktorės, pašalinti mikroplastiką iš aplinkos yra praktiškai neįmanoma, todėl būtina riboti plastiko gamybą ir jo patekimą į gamtą.
Ši problema yra itin svarbi, nes pasaulinė plastiko gamyba kasmet viršija 330 milijonų tonų, o prognozuojama, kad iki 2050 metų ši gamyba gali išaugti trigubai. Poslinkius sprendžiant šią problemą galėtų įnešti susitarimai, kuriais įmonės įsipareigotų mažinti plastiko gamybą ir vartojimą, taip stabdant mikroplastiko taršą ir saugant žmogaus sveikatą bei aplinką.
Todėl svarbu informuoti visuomenę apie šią problemą, skatinti atsakingą vartojimą ir rūšiavimą bei remti mokslinius tyrimus, kurie leistų geriau suvokti mikroplastiko poveikį sveikatai ir parengtų veiksmingas prevencijos priemones.
Parengta pagal edition.cnn.com
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.