Ši istorija – apie vaikystės patirtis, kurios paliko gilų randą ir vėliau nulėmė ilgą gydymosi ir savęs atradimo kelią. Agnė (vardas pakeistas) prisimena, kaip vienas įvykis iš pradinukės dienų tapo lūžio tašku: su mama grįžus iš pajūrio ji užtiko tėtį su kita moterimi. Toks vaizdas ir šeimos konfliktai namuose tapo tik pradžia sudėtingų emocinių išgyvenimų, kurie lydėjo ją paauglystėje ir jaunystėje.
Vaikystės nelygumai ir pirmasis smūgis
„Atsimenu, kai buvau pradinukė ir su mama grįžome anksčiau namo iš atostogų Nidoje , aptikome tėtį namuose su kita moterimi žvakių šviesoje.
Mamą ištiko pykčio priepuolis, norėjo, kad jis pasiaiškintų, nenorėjo leisti tai moteriai išvažiuoti iš kiemo, bet jis mano mamą nustūmė nuo mašinų stovėjimo aikštelės ant žolės, ir tuomet ta moteris išvažiavo”, – pasakojo Agnė.
Toks įvykis vaiko sąmonėje dažnai sukelia ne tik momentinį šoką, bet ir ilgalaikį pasitikėjimo praradimą. Agnės šeimoje trūko ne tiek materialinio rūpesčio, kiek emocinio ryšio: klaustas „Kaip sekasi?” ji negavo nuoširdaus atsakymo, todėl jautėsi apleista ir vieniša.
Traumos padariniai paauglystėje
Paauglė Agnė susidūrė su menkavertiškumu, užsidarymu ir socialine izoliacija. Ji stengėsi pasiekti akademinę sėkmę manydama, kad tai užpildys vidinę tuštumą ir suteiks tėvų pripažinimą. Net pagerėjus rezultatams, šilumos ir pagarbos ji nepatyrė: nuolatinės manipuliacijos ir kaltės jausmas neleido jaustis pakankamai gerai.
„Man atrodė, kad gal tuomet, kai būsiu protinga, pasiekusi aukštus akademinius rezultatus, užėmusi prizinę vietą matematikos olimpiadoje, mane mylės.” Šis tikslas tapo varikliu, bet ne gijimo priemone.
Ieškant pagalbos: terapija ir bendruomenė
Agnė kreipėsi į psichoterapeutę ir pradėjo lankyti savipagalbos grupę.
Būtent bendrystė ir atvirumas grupėje leido jai patirti, kad ji nėra vienintelė su panašiomis patirtimis. Tai padėjo palaipsniui atkurti santykius su mama ir rasti draugių ratą, suteikusį saugumo jausmą.
Ji taip pat atrado, kad įvairios terapijos metodikos gali papildyti viena kitą: pokalbinė terapija suteikė prasmės, kūno judesio praktikos – atsipalaidavimo ir ryšio su kūnu, o specializuotos procedūros padėjo dirbti su giluminėmis traumomis.
Kūno terapija ir EMDR – kelias į palengvėjimą
Praktikos, tokios kaip joga ir integruota kūno ir judesio terapija, padėjo Agnei atsijungti nuo nuolatinio galvojimo ir pajusti emocijų tėkmę per kūną. Ji apibūdino šį procesą vaizdžiai: jausmai kaip upės tėkmė, o kūnas – krantai, leidžiantys emocijoms tekėti.
Agnė taip pat pradėjo EMDR (greitų akių judesių desensitizacijos ir perdirbimo) terapiją: „Iš pradžių buvo sunku paleisti procesą ir leisti jam vykti… po kiekvieno greitų akių judesių ciklo ir po to sekančios pauzės, … jie keisdavosi, vieni prisiminimai sekdavo kitus, ir buvo tas jausmas, kad ta trauminė patirtis susipina su kitais mano prisiminimais kaip siūlų kamuolys, ir jos keliamas diskomfortas silpnėjo”.
Kas toliau ir kur kreiptis
Agnės istorija primena, kad vaikystės traumos gali turėti ilgalaikes pasekmes, bet gydymas ir bendruomeninė parama duoda realų rezultatą. Jei panašūs išgyvenimai pažįstami ir jums ar jūsų artimiesiems, verta kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, savipagalbos grupes ar organizacijas, teikiančias pagalbą asmenims, užaugusiems disfunkcinėse šeimose. Pagalba yra pasiekiama, o atsigavimas – procesas, kuriam reikia laiko, kantrybės ir tinkamos paramos.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.