Antibiotikams atsparių bakterijų (taip vadinamų superbakterijų) problema tampa viena iš didžiausių šiuolaikinės medicinos grėsmių. Antimikrobinis atsparumas stabiliai plinta, o Lietuvos padėtis stebėsenos žemėlapyje pažymėta raudonai — tai reiškia, kad situacija prasta ir reikalauja skubių veiksmų. Atsparumo augimą lemia daugybė priežasčių: neatsakingas antibiotikų skyrimas, žmonių ir veterinarinė praktika, globalizacija bei bakterijų evoliucinės galimybės.
Kodėl formuojasi atsparumas
Pirmiausia, gydytojų praktika skirti plataus spektro antibiotikus „dėl viso pikto” prisideda prie selekcijos: išgyvena tik atspariausios bakterijos. Medikų pasirinkimus dažnai lemia pacientų spaudimas, nerimas dėl komplikacijų ar nenoras rizikuoti – ypač gydant vaikus. Šis požiūris, kaip sakė profesorius Saulius Čaplinskas, kartais primena staliaus norą įkalti vinį atominiu reaktoriumi: priemonė neproporcinga problemai ir sukelia didesnę žalą ilgalaikėje perspektyvoje.
Antroji priežastis – pati bakterijų biologija. Atsparumas atsiranda kaip natūrali prisitaikymo reakcija: bakterijos turi genetinius mechanizmus, leidžiančius įgyti ir perduoti atsparumo genus kitiems bakterijų tipams. Kai kurios šios savybės egzistavo dar prieš penicilino atradimą, tačiau plataus antibiotikų naudojimo epochoje atsparumas plinta daug greičiau.
Trečia, ligoninės ir sveikatos priežiūros įstaigos suteikia palankią terpę atsparumui formuotis. Intensyvus antibiotikų naudojimas, glaudus pacientų kontaktas ir sudėtingi gydymo kursai sudaro sąlygas, kad atsparios padermės išsilaikytų ir plėstųsi. Japonijoje nustatytas gonokokas, atsparus daugeliui antimikrobinių vaistų, rodo, kad kai kurios lytiškai plintančios infekcijos po poros metų gali tapti itin sunkiai gydomos.
Žemės ūkis ir globalūs veiksniai
Veterinarinė praktika – dar viena svarbi grandis. Profilaktinis antibiotikų šėrimas gyvuliams spartina atsparumo plitimą: bakterijos iš gyvūnų per maistą, vandenį ar aplinką pasiekia žmones. Pavyzdys iš Kinijos, kai atsparumas kolicistinui (kolicistinas) iš pradžių formavosi kiaulių fermose ir vėliau pateko į žmonių populiaciją, parodė, kad privačių ūkių sprendimai gali turėti globalių pasekmių.
Kolicistinas anksčiau buvo laikomas rizikos rezervu, bet jo neveiksmingumas žlugdo „paskutinį apsaugos barjerą“.
Ką daryti ir kaip apsisaugoti
Sprendimai turi būti sisteminiai: reikalinga griežta antibiotikų skyrimo kontrolė, gydytojų ir veterinarų atsakomybės stiprinimas, vaistų naudojimo stebėsena ir visuomenės švietimas. Vakcinacija ir higienos priemonės (reguliarus rankų plovimas, tinkamas maisto termiškas apdorojimas, švari aplinka) mažina infekcijų plitimą ir taip riboja antibiotikų poreikį.
Europos Komisijos duomenys rodo, kad dėl antimikrobinio atsparumo kasmet miršta per 700 tūkst. žmonių, o prognozės iki 2050 m. siekia iki 10 mln. mirčių per metus, jei imtis nebus imtasi rimtų priemonių. Lietuvoje papildomai kelia susirūpinimą didesnis mirštamumas nuo tuberkuliozės – jis čia yra žymiai aukštesnis nei ES vidurkis.
„Šis atradimas sukėlė didelę revoliuciją medicinoje, buvo manyta, kad užkrečiamųjų ligų vadovėlį galima bus užversti, nes nebeliks tokių ligų“, – pasakojo S.Čaplinskas.
Galiausiai, sprendimų esmė – visuomenės ir specialistų sąmoningumas. „Kad bakterijos netaptų superbakterijomis, kurių neįveiks jokie antibiotikai, pirmiausia, reikia sveiko proto“, – aiškino profesorius S.Čaplinskas. Veikdami atsakingai – ribodami nereikalingą vaistų vartojimą, gerindami sanitarines ir maisto saugos sąlygas bei stiprindami tarptautinį bendradarbiavimą – galime sulėtinti šios „naujos pandemijos” plitimą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.