Rusijoje vykstant mobilizacijai atkreiptas dėmesys į iš kalėjimų išleistus nuteistuosius, tarp kurių pateko ir žinomų serijinių nusikaltėlių. Vienas ryškiausių šių atvejų – Andrejus Kijko, 2000-aisiais pramintas Sosnovskio smaugiku maniaku, kurio istorija iliustruoja sistemos trūkumus: kaip žmogus, nuteistas už seksualinius nusikaltimus ir žmogžudystes, tapo kariu ir vėliau dezertyravo, o jo buvimo armijoje faktas buvo slėpiamas ilgą laiką.
Bylos ir karjera: Kijko istorija
A. Kijko buvo teisiamas už seriją išpuolių Sankt Peterburgo parke – užpuolimus, prievartavimus, plėšimus ir kelis nužudymus. 2008 m. jam skirta 22 metų laisvės atėmimo bausmė, vėliau, prisipažinus dėl dar vienos žmogžudystės, bausmė padidinta iki 25 metų. Nepaisant to, 2024 m. viduryje jis pasirašė sutartį su Gynybos ministerija ir buvo išsiųstas į frontą, 2025 m. patyrė sužalojimą ir gydėsi ligoninėse. Tiksli jo pabėgimo iš kariuomenės data nėra visiškai aiški, tačiau žinoma, kad dezertyravimas buvo slėptas ir paieška pradėta tik vėliau.
Ką reiškia mobilizuoti nuteistieji?
Pastaraisiais metais pranešimų apie nuteistųjų mobilizavimą ir jų mirtis fronte padaugėjo. Yra liudijimų, kad kai kurie nuteistieji žudikai žuvo kovose, kiti dezertyravo, o dar kiti grįžo namo su „veterano“ statusu. Toks statusas kartais suteikia tam tikras teises ir netgi suteikia galimybes išvengti tolimesnės atsakomybės arba sulaukti malonės. Tokia praktika kelia rimtų klausimų dėl teisingumo ir viešojo saugumo: ar valstybė netyčia suteikia privilegijas žmonėms, kurie anksčiau padarė sunkiausius nusikaltimus?
Konkrečių pavyzdžių yra ne vienas: pranešta apie „Tuluno maniako“ P. Šuvalovo žūtį, Jakovo Chanukajevo, Jurijaus Gricenkos likimus. Kai kurie iš jų žuvo fronte, kiti grįžo ir vėl pakliuvo į teisėsaugos akiratį dėl naujų nusikaltimų. Šios istorijos rodo, kad mobilizacija netapo atsakomybe už praeitį – priešingai, ji dažnai tik sudaro sąlygas nusikaltėliams pasinaudoti naujomis galimybėmis arba išvengti įprasto teisingumo vykdymo.
Aukų šeimų reakcija ir teisinės spragos
Aukų šeimos dažnai liko be atsakymų ir pajėgumų paveikti sprendimus dėl malonės ar mobilizacijos. Pavyzdžiui, Veros Pechtelevos artimieji skundėsi, kad žmogžudystės vykdytojas buvo išleistas į karą po trumpai trukusio laisvės atėmimo, jų skundai nesulaukė rezultatų. Šie atvejai pabrėžia teisėsaugos ir valdžios institucijų skaidrumo trūkumą bei poreikį išsamiai ištirti, kaip priimami sprendimai dėl nuteistųjų mobilizacijos.
Ilgalaikėje perspektyvoje tokia praktika kelia grėsmę visuomenės saugumui: jei prieš tai nuteisti asmenys sugrįžta namo su veteranų etiketėmis ir be nuoseklaus stebėjimo, rizika naujiems nusikaltimams išlieka aukšta. Reikalingas viešas dialogas, teisinės kontrolės stiprinimas ir atskaitomybė sprendžiant, kuriems nuteistiesiems leisti tarnauti ir kokios saugumo priemonės turi būti taikomos.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.