Verslininkė ir nuomonės formuotoja Simona Lipnė socialiniuose tinkluose papasakojo apie nemalonų išgyvenimą oro uoste, kai prieš grįžtant į Lietuvą ji staiga pastebėjo, kad neturi piniginės su dokumentais. Istorija pritraukė dėmesį ne tik dėl paties įvykio, bet ir dėl emocijų bei žmogiškumo, kurie, pasak jos, ir padėjo užbaigti kelionę sėkmingai.
Nutiko prieš skrydį
Apie įvykį Simona prabilo „Instagram“ įraše: „Tai ką, jau sveikinuosi nebe iš Švedijos, o iš Lietuvos. <...> Tai, kas nutiko vakar… Pirmą kartą gyvenime patyriau kažką panašaus. Net ir šiandien sunku patikėti, kad man vis dėlto pavyko grįžti namo“, – pradėjo ji. Moteris pasakojo, kad ryte paliko daiktus viešbučio kambaryje, išeidama juos pasiėmė tik prieš vykstant į oro uostą, tačiau prie įlaipinimo vartų suprato, kad piniginės nėra.
Panika ir svarbios mintys
Simona apibūdino tą akimirką kaip stiprų stresą: „Aš tiesiog stoviu prie įlaipinimo vartų – tuoj jie užsidarys, o mano piniginės nėra. Joje buvo pasas, banko kortelės, vairuotojo pažymėjimas ir mano apyrankės sraigtelis. Minus 1000 eurų iš sąskaitos, bet ne tame esmė. Tuo metu jau supratau, kad tai prarasta, bet galvoje sukosi mintys, kas dar laukia – kas dar gali nutikti toliau“, – kalbėjo ji. Pasak Simonos, didžiausias nerimas kilo ne dėl materialinių nuostolių, o dėl to, kaip grįžti namo laiku: „Šiuo momentu man net nebuvo gaila prarastų dokumentų ar piniginės. Vienintelė mintis sukosi galvoje – ketvirtadienį vaikų gimtadienis. Kaip aš be paso grįšiu iš Švedijos į Lietuvą? Ar keltu, ar kaip kitaip teks keliauti, gal net sėsti į automobilį? Bilietų su persėdimais tai dienai buvo, bet kas iš jų, jei paso nėra? Būtų tekę vėl nakvoti viešbutyje, važiuoti į Stokholmą į ambasadą ir prašyti laikino kelionės dokumento.
Aš tiesiog stovėjau, blioviau ir galvojau, ką daryti toliau… Man labai svarbu būti su vaikais jų gimtadienio dieną“, – pasakojo Simona.
Žmogiškumas ir sprendimas
Galiausiai, kaip pati moteris apibūdino, sprendimą padėjo rasti žmogiškumas: „Šioje situacijoje, ko gero, viską išgelbėjo žmogiškumas. Aš tiesiog stovėjau ir blioviau. Manęs klausė: „Tai kur jūs pametėte pasą?“ Aš atsakiau: „Jei žinočiau, jau būčiau nuėjusi ir pasiėmusi.“ Galvojau, kad galbūt jis iškrito, kai rankinė buvo paversta ant šono, o galbūt jį palikau viešbutyje… Tada sekė klausimai: kaip? kas? Ar planuojate grįžti į Švediją? Atsakiau: „Ne, aš į Švediją tikrai neplanuoju grįžti – nenoriu, niekada. Noriu tik išvažiuoti iš ten.“ Man užteko nuotraukos – turėjau savo tapatybės kortelės nuotrauką. Ir, matyt, suveikė žmogiškumo faktorius, nes man tiesiog leido išskristi. Bet tas jausmas, kai tau leidžia ir staiga supranti, kad visos problemos sumažėja iki minimumo – kad reikės tik pasidaryti naujus dokumentus, nusipirkti piniginę… Tada supranti, kad viskas vis tiek yra gerai“, – tęsė S.Lipnė.
Išvada ir pamoka
Po patirties Simona pripažįsta, kad įvykis tapo asmenine pamoka: „Ką noriu pasakyti – viltis žuvo paskutinė. Aš vis tiek stovėjau prie vartų ir tikrai maniau, kad manęs neišleis. Verkiau, jau galvoje dėliojau scenarijus, kaip teks grįžti į viešbutį, viską tvarkytis iš naujo… Galvojau: duok Dieve, kad tik išleistų, nes jei tektų pirkti naują bilietą, o dar tas laikinas leidimas… Žodžiu, pirmą kartą gyvenime atsidūriau tokioje situacijoje ir tikiuosi, kad tai daugiau nepasikartos. Priimu tai kaip gyvenimo pamoką – nuo šiol prieš išvykstant į oro uostą visada pasitikrinsiu, ar tikrai turiu pasą“, – su šypsena kalbėjo ji. Ši istorija primena, kad net viešos asmenybės susiduria su kasdienėmis netikėtumais ir kad paprastas žmogiškas supratingumas dažnai gali išspręsti sudėtingas situacijas.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.