Siamo dvynės – fenomenas, kuris visada traukė ne tik mokslininkų, bet ir plačiosios visuomenės dėmesį. Tačiau garsiausių Sovietų Sąjungos Siamo dvynių, Mašos ir Dašos Krivošliapovų, gyvenimas buvo nepaprastai sudėtingas ir skausmingas, kai jų istorija neišvengiamai pasirodė lyg siaubo filmas. Nuo gimimo susijungusios viena prie kitos ties juosmeniu, seserys išgyveno priespaudą, eksperimentus ir socialinį atstūmimą, o jų likimas atskleidžia daug nežinomų ir dramatiškų faktų apie gyvenimą Sovietų sistemoje.
Išskirtinis gyvenimas, aplipęs paslaptimis ir kančia
Maša ir Daša gimė 1950 metais Rusijoje, tačiau jų gyvybės buvo smarkiai suvaržytos nuo pat pradžių. Jau naujagimėms jas atėmė nuo tėvų ir Sovietų mokslininkai, kurie neteisėtai vykdė medicininius bandymus, siekdami ištirti, kaip dviejų kūnų kraujotaka ir nervų sistema veikia jų bendrą organizmą. Seseris šaldė ledu, badojo, trikdė jų miegą ir net atliko elektrošoko bandymus, siekdami stebėti reakcijas. Biologinės mamos apsilankymai buvo nuolatiniai, tačiau jai buvo meluojama apie dukrų sveikatą ir netgi tariamą jų mirtį.
Sovietinės sistemos stereotipai ir žmogaus teisių pažeidimai
Siamo dvynių gyvenimas buvo apsuptas ne tik medicininių eksperimentų, bet ir socialinių kančių. Sovietų Sąjungos laikais bet kokia negalia buvo prilyginama „gamtoje padarytai klaidai“, todėl tokie žmonės buvo slepiami nuo visuomenės ir valstybės kontroliuojamų įstaigų. Seserys daug metų praleido psichiatrijos ligoninėse ir slaptose įstaigose, kur vietoje paramos sulaukdavo tik nelabai žmogiško elgesio. Tačiau įdomu tai, kad, nepaisant visų sunkumų, jos mokėsi vaikščioti, socializavosi ir net bandė turėti vaikystės džiaugsmą įprastoje mokykloje, nors ir buvo laikomos „defektinėmis“.
Skirtingų asmenybių bendras kūnas
Maša ir Daša, nors turi identišką DNR ir išaugo toje pačioje aplinkoje, pasižymėjo visiškai skirtingomis asmenybėmis.
Maša buvo ryžtinga, kartais savanaudiška ir net žiauresnė, o Daša – švelni, rūpestinga ir labai dėmesinga kitiems. Šie dvynių charakterių skirtumai kelia įdomių klausimų apie genetiką, auklėjimą ir psichologines žmogaus ypatybes. Jų skirtingi temperamento bruožai buvo lyg naktis ir diena, dažnai lemiančių tarpusavio konfliktus, bet kartu ir neįtikėtiną tarpusavio priklausomybę.
Kovos už gyvybę, meilę ir orumą
Per savo gyvenimą seserys patyrė įvairių išbandymų: nuo bandymų nutraukti Dašos gyvenimą iki atkaklių kovų su socialiniais stereotipais ir paauglystės iššūkiais. Daša net bandė žudytis, nes nepakeldavo socialinio atstūmimo ir mylimojo Slavos netekties, tačiau Maša, nors ir kartais griežta, saugojo seserį nuo pražūties. Su laiku jos sugebėjo susiimti – Daša netgi atsisakė alkoholio panaudojimo, kas buvo milžiniška pergalė, nes dėl bendros kraujotakos Maša dažnai verčiau gėrė per Dašą, ko pasekmė buvo skaudžios pasekmės.
Vilties spindulėlis ir vertingas palikimas
Po ilgų metų nepriklausomo gyvenimo senelių namuose, kur jos praleido savo paskutinius dešimtmečius, Siamo dvyniai drąsiai pasirinko pasirodyti viešai. Per Michailą Gorbačiovą ir jo atviresnę politiką seserys sugebėjo paprašyti pagalbos ir sulaukti žmonių paramos. Britų žurnalistė Juliet Butler, kuri susipažino su Maša ir Daša ir tapo jų drauge, parašė knygą apie šias nepaprastas žmones, siekdama atskleisti jų gyvenimo sunkumus ir paskatinti visuomenę žvelgti į neįgaliuosius ne per išorinį atžvilgį, o per žmogiškumo ir empatijos prizmę.
Siamo dvynių istorija nėra vien tik biografinė pasaka – tai šauksmas už žmogaus teises, solidarumą ir supratimą. Jie gyveno vieno kūno klausimu, tačiau su dviem atskiromis asmenybėmis, silpnybėmis ir svajonėmis. Nors 2003 metų balandžio 13 dieną Maša ir Daša mirė, jų gyvenimo istorija išlieka galinga pamoka apie kančią, drąsą ir meilę.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.