Atlikėjas Algimantas Minalga‑Soliaris viešai prabilo apie dramatišką savo šuns Marso istoriją ir parodė veterinarinio gydymo sąskaitą, kuri atspindi ilgas ir brangias procedūras. Po to, kai Marsas buvo patikėtas dresūros stovyklai, šeimininkai teigia jį atsiėmę itin susilpnėjusį, su daugybe žaizdų ir kritine būkle. Situacija paskatino kreiptis į policiją ir Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, siekiant išsiaiškinti atsakomybę ir išvengti panašių atvejų ateityje.
Kas nutiko Marsui?
Savarankiškai auginamas didelis šuo per trumpą laiką neteko didelės dalies kūno svorio: Soliaris nurodo, kad svoris nukrito nuo maždaug 48 kg iki 26,6 kg, o kūno būklė įvertinta vos 2 balais iš 9. Šeimininkų skaičiavimu, ant gyvūno buvo apie 12 žaizdų, apie kurias jų teigimu nebuvo pranešta per visą stovyklos laikotarpį. Dėl to Marsas atsidūrė kritinėje būklėje ir buvo gydomas veterinarų.
Savo įraše Soliaris atvirai aprašė patirtį ir jausmus, rašydamas: „PO DVIEJŲ MĖNESIŲ PRAGARO MARSAS PAGALIAU NAMUOSE! Ten, kur jo vieta. Ten, kur jo šeima. Ten, kur jo niekada nenustojo laukti ir mylėti. Jam teko iškęsti daugiau, nei turėtų iškęsti bet kuri gyva būtybė. Skausmą, kančią ir kovą už gyvybę. BET JIS IŠGYVENO. JIS KOVOJO. JIS NEPASIDAVĖ! … Nemeluosiu, šis pragaras palaužti galėjo ir mūsų šeimą. Buvo ašarų, bemiegių naktų, nevilties ir baimės, kad daugiau jo nebeapkabinsime…. JUMS NEPAVYKO. MES JUMS PER STIPRŪS. PER GALINGI. IR PER DAUG MYLIME VIENAS KITĄ, KAD PRALAIMĖTUME! SVEIKAS SUGRĮŽĘS NAMO, MANO KARY”.
Stovyklos versija ir atsakas
Šunų stovyklos organizatoriai pateikė savo paaiškinimą ir tvirtina, kad apie Marso būklę šeimininkas buvo informuotas, o stovyklos komanda kreipėsi į veterinarus ir ėmėsi gydymo. Organizatoriai pripažino, kad Marsas ypač jautrus ir kad jo adaptacija stovykloje buvo sudėtinga.
Jie rašė: „Tai įvyko tragedija stovykloje. Marsas atvykęs pas mus labai stresavo. Kiekvienam šuniui yra iššūkis būti be šeimininko, bet tą iššūkį įveikia dauguma šunų ir jie gyvena pas mus be jokių problemų.”
Stovyklos vadovai taip pat akcentavo, kad stovyklos praktikose pasitaiko sudėtingų atvejų ir kad jie bendradarbiavo su veterinarais: „Pas mus apsistoja labai sudėtingi šunys. Ir su jais gali kilti rimti iššūkiai. Bet dauguma atvejų yra laimingi ir mes pakeičiam žmonių bei šunų gyvenimus. Jeigu sudėsite į kolekciją visus atvejus atrodys, kad mes kankinimo namai, bet taip galima padaryti su bet kuo.”
Tiesa, atsakomybė ir praktiniai žingsniai
Toks atvejis kelia ne tik emocinį rezonansą, bet ir teisines bei etikines diskusijas: ką dresūros paslaugų teikėjai privalo pranešti šeimininkams, kokia veterinarinė priežiūra turi būti užtikrinta ir kaip dokumentuoti gydymą bei įvykius. Šeimininkams rekomenduojama kaupti visus veterinarinius dokumentus, fotografijas, pranešimus ir liudijimus, kad būtų lengviau inicijuoti tyrimą ir reikalauti atsakomybės.
Svarbu paminėti, kad Soliaris parodė sąskaitą, kurioje atsispindi gydymo procedūros bei išlaidos, tačiau tiksli suma viešai nebuvo pabrėžta. Šio įvykio bylos tęsinys priklausys nuo institucijų išvadų ir galimų teisinių priemonių. Ne mažiau svarbu – visuomenės ir paslaugų tiekėjų atvirumas bei griežtesnė priežiūra, kad gyvūnai būtų apsaugoti ir daugiau panašių istorijų nepasikartotų.
Šeimininkų skausmas ir kova už gyvūno gerovę primena, kad gyvūnai priklauso savo šeimoms, ir jų balsas dažnai yra šeimininkų, budinčių už juos. Viešumas šioje byloje gali padėti atkreipti dėmesį į prevenciją ir geresnes priežiūros praktikas.