Pastaruoju metu Floridos valstijoje (JAV) kilo ypatingas dėmesys atvejams, kai žmonės buvo klaidingai pripažinti mirusiais. Vienas iš tokių atvejų – 65 metų vyras, kurio širdis buvo sustojusi ir kuris buvo oficialiai paskelbtas mirusiu, tačiau vėliau morgo darbuotojas pastebėjo, kad jis vis dar kvėpuoja. Tokie incidentai kelia rimtų klausimų apie mirties nustatymo tikslumą bei galimas medicinos klaidas.
Šiemet JAV jau užfiksuoti keli panašūs atvejai. Vasarį Niujorke 82 metų moteris, kurią jau laikė mirusią ir net nugabeno į laidojimo namus, netikėtai ėmė kvėpuoti. Panašiai sausio pradžioje Ajovos valstijoje 66 metų moteriai oficialiai buvo konstatuota mirtis, tačiau atsegus lavonmaišį, paaiškėjo, kad ji dar gyva ir burna gaudo orą. Šie incidentai kelia didelį susirūpinimą dėl mirties diagnozės patikimumo ir proceso sudėtingumo.
Mirties nustatymo sudėtingumas ir medicininiai niuansai
Įprastiniai mirties požymiai, tokie kaip sustojęs kvėpavimas, širdies veiklos nebuvimas, blyški ir vaškuota oda, nejudantys vyzdžiai, dažnai yra laikomi patikimais kriterijais. Tačiau, kaip teigia Anglia Ruskin universiteto vyresnysis medicinos dėstytojas Stephenas Hughesas, mirtis nėra vienas momentas, o procesas, per kurį skirtingos kūno sistemos išsijungia nevienodu greičiu. Todėl gali būti situacijų, kai tam tikri organizmo judesiai ar funkcijos išlieka net ir po to, kai pacientas oficialiai paskelbtas mirusiu.
Mediciniškai sudėtingomis situacijomis vadinamas atvejis, kai elektrofiziologinė veikla gali būti minimaliai išlikusi, o vyzdžių išsiplėtimas, kuris dažnai siejamas su mirtimi, gali būti klaidinantis veiksnys, nes panaši būklė gali atsirasti dėl vartojamų vaistų ar kitų cheminių medžiagų organizme.
Klaidos priežastys ir galimi sprendimai
S.Hugheso patirtis rodo, kad kai kurios tokios klaidos gali kilti dėl gydytojų profesinio krūvio bei pasaulinio medicinos darbuotojų trūkumo, dėl ko galimai sumenksta dėmesys tinkamam paciento ištyrimui prieš mirties patvirtinimą.
Kartais mirties diagnozė buvo patvirtinta be pakankamai kruopštaus patikrinimo, pavyzdžiui, nebuvo užfiksuoti širdies plakimai ar kvėpavimas, tačiau tam įtakos galėjo turėti vaistų poveikis, sąmonės netekimas ar net klaidintos fiziologinės reakcijos.
S.Hughesas pasidalino savo prisiminimais apie atvejį, kai pacientė, laikyta mirusia dėl barbitūratų perdozavimo, pradėjo kvėpuoti vos patekus į morgą. Tokie incidentai pabrėžia, kaip svarbu yra atliekant mirties diagnozę laikytis preciziškų medicininių tyrimų ir procedūrų, kad būtų išvengta tragiškų klaidų.
Mirties patvirtinimo standartai ir jų svarba
Nors XIX amžiuje buvo daug liudijimų apie „mirusių“ žmonių netikėtą prisikėlimą, šiandien įteisinti standartiniai mirties patvirtinimo procesai žymiai sumažino tokių klaidų tikimybę. Tačiau tai nereiškia, kad tokių atvejų visiškai nepasitaiko, ypač kai medicinos personalas veikia spaudžiant terminui ar esant žmogiškoms klaidoms.
Svarbu paminėti, kad mirties patvirtinimas reikalauja kelių patikrinimų ir tam tikrų požymių vertinimo – ne tik fizinių, bet ir elektrodiagnostinių. Tik kruopščiai vertinant paciento būklę ir atsargiai taikant diagnostikos priemones, galima išvengti situacijų, kai žmogus klaidingai įrašomas kaip miręs, o tada patiria dar didesnį stresą ir skausmą.
Šie atvejai primena medicinos bendruomenei ir visuomenei, kad mirtis – tai sudėtingas biologinis ir medicininis procesas, kuriam reikia ypatingo atsargumo ir profesionalumo patvirtinant.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.