Žurnalistinis tyrimas atskleidė rimtus kaltinimus Mindaugui Jonušui, visuomenei labiau pažįstamam kaip Minedas. Ukrainietė žurnalistė Iryna Herasymenko tvirtina, kad Jonušas vadovavo viešajai įstaigai, kuri deklaruotai rinko paramą Ukrainai, tačiau vėliau esą neatsiskaitė už surinktas lėšas, dingo ir paliko neišspręstas finansines prievoles kitiems.
Kas nutiko?
Herasymenko pasakojimu, Jonušas aktyviai dalyvavo labdaros renginiuose, rinko aukas ir bendradarbiavo su ukrainiečių žurnalistais bei paramos organizacijomis. Jam buvo patikėta rengti pranešimus spaudai ukrainiečių kalba ir koordinuoti humanitarinę pagalbą. Tačiau, pasak liudytojos, situacija pasisuko taip, jog veiklos pabaigoje atsirado neaiškumų dėl surinktų pinigų ir materialinių išteklių paskirties.
Ji teigė, kad Jonušas „Viską metė ir neatsiskaitė“. Audito nebuvo, nežinoma, kiek tikslią sumą paaukota ir kaip ji buvo naudojama. Išeidamas jis, anot liudininkės, nepaaiškino veiksmų, paliko įstaigos reikalus be priežiūros, o dalį pažadėtų daiktų — kompiuterių, telefonų, baldų — pasiėmė. Dėl to dalį įsipareigojimų moteriai teko padengti iš savo lėšų: ji nupirko šiltų kojinių ir šildytuvus, kuriuos Jonušas buvo nurodęs paaukoti.
Reikalų pasekmės ir abejonės
Tinklaraštininko atliktas tyrimas rodo, kad surinktos lėšos galėjo būti pervedamos į kitus sąskaitų numerius, o pačios organizacijos balansas — neaiškus. Be to, viešajai įstaigai, kurioje darbuotoja tebėra, pradėjo kreiptis kreditoriai dėl skolų išieškojimo. Tokie faktai kelia klausimų apie skaidrumą ir atsakomybę ne tik konkrečių asmenų, bet ir registruotų nevyriausybinių organizacijų veikloje.
Tyrėjas taip pat primena ankstesnius atvejus: 2017 metais Jonušui buvo siejama veikla, susijusi su „psichinės pagalbos“ iniciatyvomis mokyklose, kurios sulaukė kritikos dėl trūkstamos kvalifikacijos ir rimtų kaltinimų. Dabar kėlė abejones jo pasirengimu tarnauti kaip paramedikas ar karo medicinos darbuotojas — esą trūksta formalios kvalifikacijos ir atitinkamų leidimų.
Ką tai reiškia donorams ir organizacijoms?
Ši istorija primena apie būtinybę kruopščiai tikrinti organizacijų skaidrumą: viešųjų įstaigų finansinės ataskaitos, auditas, oficialūs pranešimai apie paramos panaudojimą ir aiškūs priimtinamų aukų kanalai turėtų būti privalomi. Donorai turi reikalauti kvitų, viešų ataskaitų ir galimybės sekti, kur nukeliavo paaukoti pinigai.
Asmenims, kurie pasijuto nukentėję ar patyrė materialinių nuostolių, verta kreiptis į teisinę pagalbą ir atitinkamas institucijas. Civilinės ar baudžiamosios atsakomybės tyrimai gali nustatyti, ar įvyko piktnaudžiavimas ar sukčiavimas.
Kol kaltinimai tikrinami, istorija kelia įspėjimą: humanitarinė veikla turi būti vykdoma atsakingai, o visuomenė — budri priimant sprendimus ir remiant tuos, kuriuos verta pasitikėti.
