Sparčiai plintant informacijai apie dviejų lietuvių sulaikymą Irane, šios šalies vardas Lietuvoje įgijo neigiamą atspalvį, o keliautojas Mantas Bertulis sulaukė intensyvios kritikos už įvykdytą kelionę. Atsakydamas į pastabas, jis trečiadienį socialiniuose tinkluose aiškiai išdėstė savo požiūrį ir pateikė argumentus, kodėl neatsisako savo planų.
Bertulio pozicija
Mantas Bertulis savo įraše rašė:
„Kad sulauksiu daug nepasitenkinimo, tai kažkaip buvau tam pasiruošęs, bet gal ne tokiam nelogiškam. Tai noriu šiek tiek pakomentuoti šį savo sprendimą.
Šiaip įdomu nuo kada mes pradėjome smerkti žmones dėl jų hobių ar amato pasirinkimo. Taip, faktas, vieni jų yra rizikingesni, kiti – ne. Ar mes taip pat kritikuojame alpinistus, _skydiverius_, lenktyninkus, nardytojus ar dar kokių pavojingų specialybių atstovus? Greičiausiai ne. Aš esu jau daug metų keliautojas ir net galėčiau sakyti profesionalus. Vienas labiausiai patyrusių Lietuvoje. Neseniai net savo kelionių gidą išleidau, kur sudėjau didelę dalį savo 14 metų keliavimo patirties. Tai mano ir hobis, ir darbas tuo pačiu. Aš iš to duoną valgau ir apie tai svajojau labai seniai.
Tarp 193 pasaulio valstybių, deja, yra ir ne tokių draugiškų mums ar saugių, o mano vienas pagrindinis gyvenimo tikslas yra apkeliauti jas visas. Atsiprašau, jog išsikėliau tokius tikslus, kurie nepatinka jums. Kad ir kaip būtų keista, visgi tai yra mano gyvenimo tikslai, ne jūsų. Tad ateityje man dar teks įkelti koją į ne vieną daug pavojingesnę teritoriją nei Iranas. Tokios šalys kaip Haitis, Sudanas, Malis, Čadas ar net Papua Naujoji Gvinėja, manau, yra kur kas pavojingesnės kryptys. Ir aš nesu naujokas tame.
Keista, kad man dalina patarimus kažkokios tetos iš Balbieriškio, kur geriausiu atveju išvyksta paatostogauti į Egiptą kartą per metus. Juk aš neaiškinu mechanikui, kaip keisti padangas ar dizaineriui, siūti rūbus. Lietuvoje kelionės vis dar yra asocijuojamos su poilsiu ar atostogomis.
Gal pagaliau metas suprasti, jog yra ir ekstremalesnių kelionių mėgėjų. Vienas mano mėgstamiausių „YouTube“ kūrėjų yra kanalas pavadinimu „Indigo Traveller“. _Bičas_ kaip tik vien tik rinkasi kryptis su aštriu prieskoniu ir tai yra jo pašaukimas.
Greičiausiai mano kelionė į Iraną nebūtų taip surezonavusi, jeigu ne tų dviejų merginų sulaikymas. Ir man labai gaila, jog joms taip nutiko, bet kuo tai susiję su manimi? Mano kelionė į Iraną suplanuota prieš 2–3 mėnesius. Tai dabar, jeigu kažkokie lietuviai kažkur prisidirba (aš net nežinau, ką jos padarė), tai ir aš turiu pagal tai keisti savo kelionės planus? Plius moterims ten dar kitaip yra.
Aš tai darau pilnai suprasdamas bei prisiimdamas visas rizikas. Iš savo asmeninių pinigų. Net žinodamas faktą, kad jeigu kažkas man atsitiks, tai būsiu didžiausias klounas _ant_ Lietuvos. Gal net už Žemaitaitį didesnis.
Kalbant apie URM rekomendacijas, tai jeigu klausyčiau jų, nebūčiau turbūt net pusės valstybių apkeliavęs. Atsimenu, kai su Remiu Retro varėm į Jamaiką, ten irgi buvo berods raudonas įspėjimas apie tai, kad reikėtų susilaikyti nuo kelionių į šią šalį. O mes ten taip gerai praleidome laiką, kad iki šiol kiekvieną kartą tą iškylą prisimename. Nenuvertinu URM darbo, gink Dieve, tos rekomendacijos turi būti, bet kiekvienas asmeniškai jas turi įsivertinti pagal savo kiaušų ar kvailumo dydį. Nežinau, kurie iš šitų dviejų dalykų pas mane didesni. Bet tokiu atveju tada nereikėtų ir į Ukrainą keliauti, nes ten taip pat rašoma „nedelsiant išvykti iš šalies“.
Šiaip suprantu, jog gal iš išorės atrodau kaip koks lengvabūdis durnelis, darantis belenką, siekiantis kažkokio pigaus dėmesio ar nesuprasdamas realios situacijos. Tebūnie. Bet aš tiesiog kasdien imu iš gyvenimo viską, darau tai, ką myliu ir kas mane daro laimingu, tuo pačiu iš to uždirbu pinigus bei su didžiausiu malonumu savo sekėjams rodau tą margąjį pasaulį, kad ir koks jis būtų įvairialypis“, – rašė M.Bertulis.
Viešoji reakcija ir diskusija apie atsakomybę
Įrašo komentaruose pasipylė prieštaringos nuomonės. Vienas žmogus rašė:
„Problema: visiškas situacijos nesupratimas/neįvertinimas ir blogas pavyzdys. Šalis pažymėta juodai (ne raudonai). Visos civilizuotos šalys perspėja į ją nevykti ir iš jos išvykti kuo greičiau. Pirmiausia – už kelių savaičių prasidės kariniai veiksmai (tai vieša paslaptis); kitas momentas – Irano valstybinė politika – nenuspėjama: jei kas nors nutinka LR piliečiui – kažkaip jam padėti yra labai sunku, nepalaikant diplomatinių santykių. Jei kas nors nutiks – visuomenė „spaus“ kažką daryti, o valstybinių institucijų rankos praktiškai surištos – bet jos finale liks kaltos, nes kažkas nusprendė nusispjaut ant URM rekomendacijų… O paskui bandyk tokį gelbėt… Jau nekalbant – kad tai blogas pavyzdys sekėjams, kurie skatinami irgi nusispjauti ant rekomendacijų. Reik turėti razumo, kaip sakydavo mano a.a. mamytė“.
Kiti gynė nuomonę, kad Iranas nėra vienareikšmiškai pavojinga vieta: „Iranas nėra tokia baisi šalis kaip kažkam gali atrodyti dėl pranešimų spaudoje. Pavojingų regionų yra, bet dauguma saugūs. Ypač vyrukams, nereikia veido dangstytis“.
Kelionių organizatorė Gabrielė Štaraitė priminė atsakomybės aspektą: „Mano įrašas buvo ne apie tai, kur važiuoti, o apie tai, kas už tai atsako. Ir tu pats parašei esmę: važiuoji suprasdamas riziką ir prisiimdamas ją pats. Būtent to ir linkiu kiekvienam, kuris renkasi aštresnes kryptis. Pridėčiau tik vieną dalyką. Asmeniniai pinigai padengia bilietą ir draudimą, bet ne viską. Jei kas nutinka, dirba ne tik tavo piniginė: konsulai, kurie Irane ir taip turi labai mažai galimybių padėti, šeima, kurios niekas neklausė.”
Diskusija atskleidžia platesnį klausimą: kaip derinti asmenines laisves ir rizikas su visuomenine atsakomybe bei diplomatinių institucijų galimybėmis reaguoti į krizines situacijas. Kol nuomonės išlieka susiskaldžiusios, kelionės į rizikingas šalis ir toliau kels diskusijas apie asmeninę riziką ir viešą pavyzdį.