Organų donorystė yra gyvybiškai svarbus procesas, leidžiantis pratęsti ar išgelbėti daugelio žmonių gyvenimą. Lietuvoje daugiau kaip 80 proc. gyventojų teoriškai pritaria donorystei, tačiau kai ateina metas priimti sprendimą realiomis aplinkybėmis, dalis artimųjų susiduria su baime, nežinojimu ir pasimetimu. Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė išskiria donorystės paradoksą – nors visuomenė palaiko idėją, reali situacija ligoninėje dažnai tampa dideliu emociniu iššūkiu.
Donorystės sprendimas – sunkiausias gyvenimo momentas
Donorystės kūrimas beveik visuomet susijęs su staigia ir tragiška gyvenimo situacija, kai šeima neturi laiko ramiai apsvarstyti sprendimo. „Ryte gėrėm kavą, o po kelių valandų skambutis iš reanimacijos“, – taip A. Būziuvienė vaizdingai apibūdina daugelio šeimų patirtį. Mirtis be kūno funkcijų neuronuose, smegenų mirtis, dažnai būna sunkiai suvokiama. Nors širdis dar plaka, o žmogus kvėpuoja su aparatų pagalba, smegenų mirtis yra neatšaukiama mirtis, po kurios galima pradėti donorystės procesą.
Šeimai tenka priimti svarbų sprendimą, ar sutinka organus paaukoti kitiems gyvybėje. Pagal A. Būziuvienės teiginius, priešiškumas ar nesutikimas dažniausiai kyla tada, kai apie donorystę nėra kalbėta anksčiau, kai žmonės nebuvo pasiruošę šiai diskusijai ar tiesiog nežino paciento valios.
Donoro kortelė – kaip išreikšti savo valią
Lietuvoje nuo 2000-ųjų veikia donoro kortelės sistema, leidžianti iš anksto užregistruoti sutikimą po mirties donuoti organus. Šią valią galima bet kada atšaukti ar keisti per elektroninius valdžios vartus. Tačiau daugelis žmonių nėra susipažinę su šia galimybe, todėl Nacionalinis transplantacijos biuras akcentuoja būtinybę gerinti informacijos sklaidą.
Skirtingai nuo kai kurių visuomenėje egzistuojančių mitų, pavyzdžiui, gydymo atsisakymo ar kūno išdarkymo, kurie vis dar kartais pasigirsta, realybėje gydytojai neturi galimybės ir net nesiekia sužinoti paciento donoro kortelės būklės iki pat smegenų mirties konstatavimo.
Po šio momento informacija patikrinama Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatoriams, o kūnas yra tvarkingai sutvarkomas ir tinkamas šarvojimui.
Moterys dažniau linkusios būti donorėmis
Statistika rodo, kad donorystei savo sutikimą dažniau išreiškia moterys – jos sudaro 68 proc. sutikusiųjų. Pasak direktorės, tokį reiškinį galima paaiškinti moterų didesniu empatiškumu ir noru padėti kitiems, ypač jei galvoja apie galimus artimųjų poreikius transplantacijai. Tuo tarpu realių donorų – t. y. žmonių, kurių organai transplantuojami – dažniau būna vyrų, kurie dažniau patiria galvos traumas ar sunkias nelaimes, susijusias su rizikingu elgesiu.
Vienas donoras – septynios gyvybės
Vienas donoras teoriškai gali išgelbėti net septynias gyvybes, nors vidutiniškai tinka apie trijų organų transplantacijai. Lietuvoje donorystės rodikliai pastaraisiais metais gerėja, iš dalies dėl perorganizuotos donorinės ligoninių struktūros ir regioninių koordinatorių veiklos stiprinimo. Tačiau vis tiek transplantacijų eilėje laukia apie 700 žmonių, o per metus atliekama tik apie 500 transplantacijų.
Didžiausia problema yra organų nesukaupimas – organų negalima pagaminti ar laikyti sandėliuose. Be to, ne visiems pacientams organai tinka dėl suderinamumo reikalavimų, o ypač sudėtinga situacija vaikų donorystėje – donoro turi būti vaikas. Dėl šios priežasties Lietuva bendradarbiauja su kaimyninėmis šalimis, mainydamasi organų pasiūlymais, kas leidžia išgelbėti gyvybes ir vaikams.
Emociniai iššūkiai ir etikos klausimai
Donorystės momentas yra ne tik teisinis sprendimas, bet ir gilus emocinis išbandymas artimiesiems. Neretai jie kategoriškai priešinasi donorystės idėjai, net ir turint valią, išreikštą donoro kortelėje. Gydytojų suartimieji dažniausiai neremia donorystės pasipriešinimo jėga – tai labai subtilus ir jautrus procesas.
Be to, donorystė dažnai atneša šeimai bent dalinį gyvenimo prasmės jausmą. Po donorystės atsiliepimai iš organų gavėjų, dažnai jaunų žmonių ar vaikų, suteikia artimiesiems paguodą ir skatina matyti donorystę kaip stebuklą.
Svarba kalbėtis apie mirtį ir donorystę
Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė pabrėžia, kad labai svarbu, jog žmonės iš anksto kalbėtųsi su savo artimaisiais apie savo valią dėl donorystės. Šie pokalbiai padeda sumažinti šeimų stresą ir neapibrėžtumą netekčių metu, kai sprendimai turi būti priimami skubiai ir dažnai esant dideliam emociniam krūviui.
Šiais metais, nors donorystės rodikliai gerėja, visuomenėje vis dar yra baimių, mitų ir nežinojimo, dėl ko donorystės sklaida turėtų būti nuolat stiprinama. Tai apima ne tik informaciją apie donoro teisę, bet ir empatijos ugdymą bei žmogišką supratimą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.