„Cukrus didžiąja dalimi nėra priežastis, o labiau pasekmė. Priežastis yra riebalai”, – įsitikinimą, kad cukriniu diabetu susergama valgant per daug cukraus, griauna Tomas Vaičiūnas, laidos „Diagnozė: gyvenimas” vedėjas. Kodėl cukrinis diabetas vadinamas 21 amžiaus liga ir kaip jis atsiranda – pasakojama straipsnyje.
Cukrinis diabetas – 21 amžiaus gyvenimo būdo liga
Tomas Vaičiūnas pabrėžia, kad cukrinis diabetas, ypač antrojo tipo diabetas, yra mūsų gyvenimo būdo liga.
„Šiandien didžiąja dalimi atvejų žinome, kad tai yra mūsų elgsenos pasekmės liga. Šiandien viskas vyksta labai greitai – mitybinės grandinės pokyčiai, mūsų pačių gyvenimo tempas paspartėjo, tikriausiai, 3 kartus lyginant su tuo, ką turėjome prieš du dešimtmečius. Tai lemia, kad turbūt kiekvienas turime riziką įšokti į šį labai nemalonų traukinį”, – sako T. Vaičiūnas.
Diabeto tipai ir insulino atsparumo mechanizmas
Ignas Klėjus, kitas laidos vedėjas, pastebi, kad pirmojo tipo cukriniu diabetu dažniausiai susergama jaunesniame amžiuje.
„Tai dažniausiai susiję su insulino gamybos sutrikimu kasoje. Šie žmonės gydomi insulino terapijomis. (…) Tačiau su antrojo tipo cukriniu diabetu yra šiek tiek kitaip – tai yra situacija, kai organizme išsivysto atsparumas insulinui. (…) Moksliniai tyrimai rodo, kad daugiausiai ir pirmiausiai atsparumas insulinui vyksta raumenyse, kai ant raumeninių skaidulų pradeda kauptis riebalai, o kartais jie įsiterpia ir į pačią ląstelę”, – tikina jis.
T. Vaičiūnas antrina šiai minčiai ir priduria, kad sergant antrojo tipo cukriniu diabetu ir pavalgius maisto, kuriame yra angliavandenių ar cukraus, organizme jie nėra panaudojami. Taip vyksta todėl, kad ląstelės viduje ar aplink ją sukaupti riebalai blokuoja tam tikrus receptorius, todėl kraujyje esanti gliukozė nepanaudojama.
„Didžiąja dalimi atvejų, kai ląstelėje prikaupiama per daug riebalų, (…) ji bando veikti.
Pirmas veikimo mechanizmas yra imti tuos riebalus ir versti į panaudojamą energiją. Tada kraujyje cirkuliuojančio cukraus nebereikia daug ir iš kraujo cukraus paimama mažiau”, – teigia pašnekovas.
„Dėl to didėja cukraus kiekis kraujyje, o kartu su juo ir insulino”, – priduria I. Klėjus.
Kaip pastebi Ignas, suaugusio vidutinio vyro kraujyje nuolat cirkuliuoja apie 5 g cukraus, kas yra vienas arbatinis šaukštelis.
„To cukraus užtenka kelioms minutėms energijai palaikyti. Jei to cukraus kiekis 7g, kas yra pusantro gramo, tada mes jau diagnozuotume cukrinį diabetą. Tai yra jautri sistema”, – sako jis.
Lėtinis uždegimas ir kardiovaskulinės rizikos
Anot Tomo, organizme atsiradus perteklinio insulino, atsiranda dideli insulino šuoliai. Tai skatina sisteminį lėtinį uždegimą organizme, kuris veikia visas organizmo sritis, pavyzdžiui, hormonų ar medžiagų apykaitą.
„Tokie pertekliniai insulino kiekiai kraujotakoje daro neigiamą žalą mūsų kraujagyslių sistemai. Kai per daug insulino, kraujagyslių sienelės praranda galimybę susitraukti ar atsipalaiduoti, kai to reikia. Jeigu kraujagyslės praranda bent kažkokia dalimi šią savybę, iš karto kenčia širdis. Tada širdžiai reikia didesniu intensyvumu išstumti kraujo apytakos ratus, kadangi kraujagyslės nebepadeda. (…) Kelionė link antrojo tipo diabeto sudaro dideles rizikas formuotis kardiovaskuliniams sutrikimams”, – tikina laidos vedėjas.
„Dažniausiai žmonės, sirgdami antrojo tipo diabetu, miršta ne nuo diabeto, o nuo išsivysčiusių kitų ligų, kurias skatino ir sutvirtino cukrinis diabetas”, – priduria jis.
Pagrindiniai rizikos veiksniai ir mitybos įtaka
T. Vaičūnas sako, kad yra trys pagrindiniai rizikos veiksniai, siejami su insulino rezistencija ir antrojo tipo diabetu.
„Tai mitybinė grandinė, fizinis pasyvumas, meilė sau – valdymo mechanizmai be vidinio ir išorinio streso, miego ir poilsio režimas. Iš tyrimų matome, kad didžiausią įtaką turi mitybos pasirinkimo netobulumai”, – teigia pašnekovas.
Didžiausia rykštė – riebalai, o ne cukrus
Nors dažnai įsivaizduojama, kad cukriniu diabetu galima susirgti vartojant daug cukraus, Tomas pabrėžia, kad didžiausia šiandienos problema – sotieji ir transriebalai, vadinamieji blogaisiais riebalais.
„Cukrus yra tik pasekmė. (…) Priežastis ne tai, kad gliukozė pakilo pavalgius cukraus, bet dėl to, kad organizmas nepriima gliukozės. Cukrus didžiąja dalimi nėra priežastis, o labiau pasekmė. Priežastis yra riebalai.
Tai yra tam tikri angliavandeniai. Pasak pašnekovo, gamtoje egzistuoja dviejų rūšių angliavandeniai – paprastieji cukrūs ir „cukrūs cukrinėje – ta baltoji mirtis”.
Anot T. Vaičiūno, kartais žmonės neatpažįsta, kad suvartojo paprastąjį cukrų, kadangi jo galima rasti perdirbtose grūdinėse kultūrose, pavyzdžiui, baltuose miltuose.
„Ar vartojame baltą cukrų iš cukrinės, ar miltus, turime tą patį efektą. (…) Lygiai taip pat stipriai perdirbti, karščiu apdoroti gruzdinti įvairūs augalinės kilmės produktai, uogos, kepinti riešutai su druska, vaisiai – mes gauname daug paprastojo cukraus”, – vardija jis.
Antroji angliavandenių grandis – sudėtiniai angliavandeniai, kurie vadinami geraisiais cukrumis.
„Jie kiek kitaip atsipalaiduoja mūsų organizme nei paprastieji angliavandeniai. Pavartojus paprastųjų angliavandenių, cukrus labai greitai suvirškinamas – vienu metu per trumpą laiką į kraują patenka daug angliavandenių. Tada ir turime insulino šuolį”, – teigia Tomas.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.