„Kasdien matau tas pačias akis – žmonių, kurie ką tik išgirdo skaudžią diagnozę ir nebežino, kaip gyventi toliau“, – sako specialistė. Dažniausiai jie ateina ne dėl savęs. Ateina nešini slegiančiu kaltės jausmu, kad „per vėlai pastebėjo“, su baime, jog „nepakels“, ir kartu su begaline meile žmogui, kuris pamažu, bet neišvengiamai pradeda keistis”, – sako Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Šv. Roko slaugos klinikos medicinos psichologė Elena Mėta Adejevaitė.
Kas yra demencija ir kam ji gresia
Demencija nėra viena konkreti liga, o įvairių smegenų funkcijas pažeidžiančių būklių rinkinys. Pažeidžiami atmintis, mąstymas, kalba, orientacija ir gebėjimas atlikti kasdienes veiklas. Pasaulyje demencija diagnozuota daugiau nei 55 milijonams žmonių, o naujų atvejų nustatoma kas kelias sekundes. Dažniausia priežastis – Alzheimerio liga (apie 60–70 % atvejų), tačiau svarbūs ir kraujagysliniai pažeidimai, Lewy kūneliai bei kitos neurologinės priežastys.
Svarbiausias rizikos veiksnys yra amžius: rizika didėja po 65 metų ir žymiai išauga vyresniems nei 85 metų asmenims. Genetinė įtaka egzistuoja, bet retai lemia ligą tiesiogiai. Taip pat pastebimi lyčių skirtumai: moterys statistiškai dažniau serga Alzheimeriu, o vyrams dažnesnės kai kurios kitos demencijos formos.
Pirmasis etapas: leisti sau jausti
Pirmasis žingsnis – priimti emocijas. Po diagnozės artimieji patiria šoką, pyktį, kaltę, nerimą ir liūdesį; tai natūralios gedėjimo reakcijos. Slėpti jausmus ir apsimesti „stipriu“ – rizikinga. Svarbu kalbėtis su šeima, draugais ar specialistais, dalyvauti paramos grupėse ir leisti sau išgyventi skirtingas emocijas. Tokiu būdu vėliau lengviau rasti jėgų rūpintis sergančiuoju.
Antrasis etapas: keisti požiūrį į savo vaidmenį
Artimieji dažnai prisiima visą atsakomybę ir pamiršta save. Svarbu įsisąmoninti, kad nuolatinė priežiūra be poilsio gali sukelti perdegimą.
Laikinas atokvėpis – ne prabanga, o būtinybė. Pagal teisines galimybes prižiūrintieji gali gauti laikinojo atokvėpio paslaugas (iki 720 valandų per metus). Reguliarus poilsis padeda išsaugoti kantrybę, emocinę pusiausvyrą ir suteikti kokybiškesnę priežiūrą.
Trečiasis etapas: mokytis naujo bendravimo būdo
Demencija keičia bendravimą. Vietoj nuolatinio taisymo verta orientuotis į emocinį saugumą: kalbėti lėtai, naudoti paprastus sakinius, palaikyti akių kontaktą ir nukreipti dėmesį į pažįstamus bei malonius dalykus. Pastovus dienos režimas, aiški aplinka ir pagarbūs pasirinkimų leidimai (pvz., leisti rinktis drabužius) saugo orumą ir mažina pasimetimą. Bendros veiklos – muzika, nuotraukos, dienoraščio skaitymas – padeda išlaikyti ryšį ir praturtina kasdienybę.
Ketvirtasis etapas: planuoti ateitį, kol dar galima
Kol žmogus gali dalyvauti sprendimuose, svarbu aptarti teisinius ir finansinius klausimus: išankstinis nurodymas, įgaliojimas ar pagalbos priimant sprendimus sutartis, patvirtinti notaro. Tai užtikrina, kad ateityje bus gerbiamos jo valia ir interesai. Planuoti sunku, bet tai ramina ir palengvina šeimos naštą ateityje.
„Svarbiausia yra žinoti, kad jūs nesate vienas. Šv. Roko slaugos klinikoje, psichikos sveikatos centruose, visuomenės sveikatos biuruose, bendruomeniniuose šeimos namuose ir asociacijose dirba specialistai, kurie puikiai supranta jūsų išgyvenimus ir gali pasiūlyti nemokamas individualias ar grupines psichologo konsultacijas, emocinės pagalbos linijas bei savitarpio paramos grupes“, – sako psichologė.
Rūpinimasis savimi nėra savanaudiškumas – tai būtinybė. Ieškokite pagalbos, planuokite, bendraukite kitaip ir priimkite, kad meilė demencijos sąlygomis reiškia mokymąsi mylėti kantriau ir išmintingiau.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.