Kas yra stuburo išvarža ir kodėl ji atsiranda?
Žmogaus stuburas sudarytas iš 33–34 slankstelių, tarp kurių yra 23 tarpslanksteliniai diskai, veikiantys kaip amortizatoriai. Dėl įvairių priežasčių šie diskai gali būti pažeisti: suplyšta disko skaidulinis žiedas, o iš jo dalinai arba visiškai išsiveržia minkštasis branduolys, kuris užspaudžia šalia esantį nervą ir sukelia skausmą, ypač pasilenkus.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas profesorius V. Uvarovas teigia, kad tarpslankstelinio disko išvarža yra viena dažniausių nugaros skausmo priežasčių, ypač paveikianti 30–50 metų amžiaus žmones. Pasak profesoriaus, išvarža gali atsirasti dėl traumos, sunkaus fizinio veiksmo, tačiau bene dažniausiai ji vystosi palaipsniui dėl stubure vykstančių pakitimų.
Šiuos pakitimus lemia tokie veiksniai kaip nuolatinis sėdimas darbas ir mažas fizinis aktyvumas. Pastebima, kad vis daugiau jaunų žmonių kenčia nuo stuburo išvaržos sukeliamų skausmų. Profesorius V. Uvarovas pabrėžia: „Žmogaus judamasis atramos aparatas suformuotas vaikščiojimui, buvimui vertikalioje padėtyje. Šiuolaikinis gyvenimo būdas, kai labai daug laiko, kartais net po 8 ar daugiau valandų per parą, praleidžiame sėdėdami, neigiamai veikia stuburą ir skatina išvaržos atsiradimą.“
Išvaržos stadijos ir būdingi simptomai
Išvaržą išduodantys simptomai priklauso nuo jos stadijos, kurių yra keturios: protruzija, prolapsas, ekstruzija ir sekvestras.
Profesorius V. Uvarovas aiškina, kad lengviausia stadija – protruzija – pasižymi tik nedideliu minkštojo branduolio pasistūmėjimu prie nervinio audinio, todėl simptomai dažnai būna minimalūs arba jų visai nejaučiama. Esant prolapsui, minkštasis branduolys remiasi į disko kraštą, sukeldamas skausmą nugaroje, kartais plintantį į kojas.
Trečioji stadija – ekstruzija – pasižymi įplyšusiu skaiduliniu žiedu ir minkštojo branduolio prasiveržimu į stuburo kanalą, kur jis spaudžia nervus.
Šioje stadijoje jaučiamas nugaros skausmas, plintantis į kojas ir sėdmenis, sutrinka jutimai kojose, gali atsirasti laikysenos pokyčių. Skausmas gali pasiekti net pėdas.
Paskutinė, sunkiausia išvaržos stadija – sekvestras – kai atsiranda didelis skaidulinio žiedo plyšimas, o minkštasis branduolys visiškai išsiveržia į stuburo kanalą. Tai sukelia stiprų, veriantį skausmą juosmenyje, judėjimo sutrikimus ir raumenų silpnumą.
Retais atvejais, tokiems kaip „arklio uodegos“ sindromas, žmogus gali negalėti pakelti vienos arba abiejų pėdų, patirti šlapimo nelaikymą ar tarpvietės nutirpimą. Ši ūmi ir grėsminga patologija reikalauja skubios chirurginės intervencijos.
„Svarbu pabrėžti, kad trečioji ar ketvirtoji stadija žmogų gali ištikti netikėtai. Ypač didelė „staigmena“ tai būna jauniems žmonėms – pasisukus ar pasilenkus užklumpa staigus skausmas nugaroje“, – perspėja profesorius V. Uvarovas ir ragina nedelsiant kreiptis į medikus, atlikti tyrimus ir pradėti gydymą.
Stuburo išvarža – ne nuosprendis: gydymo galimybės
Dažnai pacientai, išgirdę stuburo išvaržos diagnozę, baiminasi, kad tai – nuosprendis visam gyvenimui ir kad operacija yra neišvengiama. Profesorius V. Uvarovas paneigia šią nuostatą: „Taip tikrai nėra, nes operuojamos toli gražu ne visos išvaržos.“
Esant stuburo išvaržai, rekomenduojama konsultuotis su kineziterapeutais bei fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojais. Individualios konsultacijos metu specialistas įvertina paciento fizinę būklę, parenka ir detaliai paaiškina stuburo stiprinimui skirtus pratimus. Profesorius pabrėžia: „Nors ir esame chirurgai, aiškiname pacientams, kad operacija pašalina ligos pasekmę, bet ne priežastį.“ Siekiant išvengti operacijos, svarbu laiku taikyti kompleksinį konservatyvų gydymą.
Gydymas dažniausiai pradedamas nuo uždegimą mažinančių medikamentų, kineziterapijos ar reabilitacijos. Pilnai baigta reabilitacijos programa, reguliarūs specialūs pratimai ir subalansuotas fizinis aktyvumas yra esminiai gydant stuburo išvaržą, tačiau reikalinga ir kantrybė. Pratimus namuose daryti reikės kasdien, ir tik po kelių mėnesių reguliarių mankštų bus galima džiaugtis pirmaisiais rezultatais. Taip pat svarbu sureguliuoti mitybą ir miego režimą.
Jei konservatyvus gydymas neefektyvus, taikomos selektyvios stuburo blokados, atliekamos skausmo klinikose. Profesorius V. Uvarovas įspėja, kad negydoma išvarža gali progresuoti į sunkesnę stadiją, reikalaujančią operacijos.
Stuburo išvaržos operacija atliekama tik esant ryškiai simptomatikai: labai stipriam skausmui, galūnių nejautrumui, mobilumo sutrikimui ar šlapimo nelaikymui. Sprendimą dėl operacijos priima pacientą konsultuojantis chirurgas.
Paprastai operacijos metu atliekamas nedidelis pjūvis nugaroje ties stuburu ir pašalinama išsiveržusio disko dalis, naudojant mikroskopą arba videokoskopinę techniką. Po operacijos pacientui reikalinga apie 3 savaites trunkanti reabilitacija, po kurios – savarankiška kineziterapija ir nuolatinis subalansuotas fizinis aktyvumas.
Stuburo išvaržos prevencija ir savigydos pavojai
Stuburo išvaržos galima išvengti arba atitolinti jos atsiradimą, laikantis kelių nesudėtingų taisyklių. Pirmiausia, kaip pabrėžia profesorius V. Uvarovas, labai svarbus subalansuotas fizinis aktyvumas: plaukiojimas, bėgiojimas, joga, įvairūs pratimai ar net 10 tūkstančių žingsnių iššūkis kasdien. „Svarbu kuo daugiau laiko būti vertikalioje padėtyje ir nuolat gerinti raumenų tonusą. Negalima pamiršti sveikos mitybos, atsisakyti žalingų įpročių, koreguoti svorį, o sunkius daiktus kelti tiesia nugara ir sulenktais keliais. Jei darbe esate priversti ilgai sėdėti, stenkitės išlaikyti taisyklingą stuburo padėtį“, – pataria profesorius.
Profesorius V. Uvarovas griežtai perspėja nesiimti savigydos. Pajutus nugaros skausmą, būtina kreiptis į specialistą, atlikti būtinus stuburo tyrimus ir išsiaiškinti, kurie judesiai ar kūno padėtys sukelia skausmą. Taip pat nereikėtų pernelyg žavėtis manualine terapija, nes tai nėra panacėja ir ji turi kontraindikacijų.
Profesorius primena, kad manualinės terapijos negalima taikyti neatlikus stuburo radiologinio tyrimo. Be to, ji draudžiama esant infekcijoms, cukriniam diabetui, osteoporozei, metaboliniams sutrikimams, segmentiniam stuburo nestabilumui ar kardiovaskulinėms problemoms.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.