Vilius ir Violeta Tarasovai dar kartą parodyti, kad muzika gali tapti ne tik pramoga, bet ir asmeninės netekties išgyvenimo priemone. Artėjant Vėlinėms pora pristato Stano sukurtą dainą „Mama, pastačiau namą“, tačiau kūrinio užkulisiuose slypi kur kas asmeniškesnė ir skaudesnė istorija – Viliaus tėčio ligos ir netekties patirtis.
„Kiekvieną rytą vaikščiodavau Girulių miške ir niūniuodavau šią dainą. O paskui važiuodavome į ligoninę pas tėtį, vis aiškiau suprasdami, kad artėja atsisveikinimas…“ – apie vieną sunkiausių gyvenimo laikotarpių atvirauja Vilius Tarasovas. Ši frazė atskleidžia, kaip muzikos kūrinys įsiterpė į kasdienes, skausmingas rutinas: pasivaikščiojimai, kelionės į ligoninę ir nuolatinis laukiantis baimės jausmas.
Dainos prasmė ir kūrybinis procesas
Iš pirmo žvilgsnio Stano kūrinys buvo skirtas mamos ilgesiui, tačiau gyvenimo įvykiai suteikė jam platesnį, universalesnį kontekstą. „Stano parašė, kad turi mums dainą ir jau įsivaizduoja mus ją dainuojančius. Tačiau mano mintys sukosi tik apie tėtį. Pasakiau, kad dabar ne laikas. Bet kažkodėl ta melodija manęs nepaleido. Kiekvieną rytą vaikščiodavau Girulių miške ir ją niūniuodavau. Tai buvo akimirkos, kai likdavau vienas su savo mintimis, baime ir skausmu“, – prisimena Vilius. Tokia kūrybos ir asmeninio gyvenimo persipynimo dinamika dažnai formuoja autentišką meną, kuris rezonuoja su klausytojais daug giliau nei vien tik atlikimo meistriškumas.
Po tėčio mirties pora nusprendė dainą įrašyti: „Po tėčio mirties atėjome tos dainos įrašyti. Ji tapo mano būdu išgyventi tai, ko neįmanoma paaiškinti žodžiais“, – sako atlikėjas. Įrašymo metu muzikos ritmai, tekstas ir atlikimo nuoširdumas tapo būdu išreikšti tuos jausmus, kurių sunku rasti kasdieniame kalbėjime.
Violeta prisideda savo patirtimi: „Mačiau Viliaus išgyvenimus, jaučiau savo pačios netektį ir supratau, kad kartais nėra žodžių, kuriais galėtum paguosti mylimą žmogų.
Lieka tik buvimas šalia, prisiminimai ir meilė, kuri niekur nedingsta. Todėl ši daina man taip pat labai asmeniška“. Šis bendras poros pasakojimas pabrėžia, kaip artimų santykių tinklas tampa stipriu ramstimi krizės metu.
Pristatant kūrinį prieš Vėlines, atlikėjai siekia ne tik atkreipti dėmesį į savo asmeninę istoriją, bet ir priminti, kad ilgesys ir prisiminimai apie artimuosius yra universali patirtis. Muzika tokiu atveju veikia kaip ritualas – leidžiantis sustoti, prisiminti ir išreikšti tai, kas dažnai lieka neišsakyta.
„Nors daina iš pradžių buvo skirta tiems, kurie neteko mamos, mums ji tapo daina apie artimo žmogaus netektį apskritai. Apie meilę, ilgesį ir ryšį, kuris išlieka net tada, kai žmogaus nebegalime apkabinti“, – pasakoja Vilius ir Violeta. Ši žinia gali tapti paguoda klausytojams, kurie patyrė panašią netektį, ir priminimu, kad prisiminimai gyvena kartu su mumis.