Viešumoje kilus kritikai dėl jo kelionės į Iraną, viešas asmuo Mantas Bertulis aiškiai ir atvirai paaiškino savo motyvus bei požiūrį į rizikingesnes keliones. Pastarosiomis dienomis tema ypač įsiplieskė po informacijos apie dviejų Lietuvos piliečių sulaikymą šioje šalyje, todėl bet koks asmeninis sprendimas vykti į Irano regioną sulaukė didesnio dėmesio ir pasipiktinimo iš dalies visuomenės.
Manto atsakymas ir jo argumentai
„Kad sulauksiu daug nepasitenkinimo, tai kažkaip buvau tam pasiruošęs, bet gal ne tokiam nelogiškam. Tai noriu šiek tiek pakomentuoti šį savo sprendimą. Šiaip įdomu nuo kada mes pradėjome smerkti žmones dėl jų hobių ar amato pasirinkimo. Taip, faktas, vieni jų yra rizikingesni, kiti – ne. Ar mes taip pat kritikuojame alpinistus, sky diverius, lenktyninkus, nardytojus ar dar kokių pavojingų specialybių atstovus? Greičiausiai ne. Aš esu jau daug metų keliautojas ir net galėčiau sakyti profesionalus. Vienas labiausiai patyrusių Lietuvoje. Neseniai net savo kelionių gidą išleidau, kur sudėjau didelę dalį savo 14 metų keliavimo patirties. Tai mano ir hobis, ir darbas tuo pačiu. Aš iš to duoną valgau ir apie tai svajojau labai seniai. Tarp 193 pasaulio valstybių, deja, yra ir ne tokių draugiškų mums ar saugių, o mano vienas pagrindinis gyvenimo tikslas yra apkeliauti jas visas. Atsiprašau, jog išsikėliau tokius tikslus, kurie nepatinka jums. Kad ir kaip būtų keista, visgi tai yra mano gyvenimo tikslai, ne jūsų. Tad ateityje man dar teks įkelti koją į ne vieną daug pavojingesnę teritoriją nei Iranas. Tokios šalys kaip Haitis, Sudanas, Malis, Čadas ar net Papua Naujoji Gvinėja, manau, yra kur kas pavojingesnės kryptys. Ir aš nesu naujokas tame. Keista, kad man dalina patarimus kažkokios tetos iš Balbieriškio, kur geriausiu atveju išvyksta paatostogauti į Egiptą kartą per metus. Juk aš neaiškinu mechanikui kaip keisti padangas ar dizaineriui kaip siūti rūbus.
Lietuvoje kelionės vis dar yra asocijuojamos su poilsiu ar atostogom. Gal pagaliau metas suprasti, jog yra ir ekstemalesnių kelionių mėgėjų. Vienas mano mėgstamiausių YouTube kūrėjų yra kanalas pavadinimu Indigo Traveller. Bičas kaip tik vien tik renkasi kryptis su aštriu prieskoniu ir tai yra jo pašaukimas. Greičiausiai mano kelionė į Iraną nebūtų taip surezonavusi, jeigu ne tų dviejų merginų sulaikymas. Ir man labai gaila, jog joms taip nutiko, bet kuo tai susiję su manimi? Mano kelionė į Iraną suplanuota prieš 2–3 mėnesius. Tai dabar, jeigu kažkokie lietuviai kažkur prisidirba (aš net nežinau ką jos padarė), tai ir aš turiu pagal tai keisti savo kelionės planus? Plius moterims ten dar kitaip yra. Aš tai darau pilnai suprasdamas bei prisiimdamas visas rizikas. Iš savo asmeninių pinigų. Net žinodamas faktą, kad jeigu kažkas man atsitiks, tai būsiu didžiausias klounas ant Lietuvos. Gal net už Žemaitaitį didesnis. Kalbant apie URM rekomendacijas, tai jeigu klausyčiau jų, nebūčiau turbūt net pusės valstybių apkeliavęs. Atsimenu, kai su Remiu Retro varėm į Jamaiką, ten irgi buvo berods raudonas įspėjimas apie tai, kad reikėtų susilaikyti nuo kelionių į šią šalį. O mes ten taip gerai praleidome laiką, kad iki šiol kiekvieną kartą tą iškylą prisimename. Nenuvertinu URM darbo, gink Dieve, tos rekomendacijos turi būti, bet kiekvienas asmeniškai jas turi įsivertinti, pagal savo kiaušų ar kvailumo dydį. Nežinau kurie iš šitų dviejų dalykų pas mane didesni. Bet tokiu atveju tada nereikėtų ir į Ukrainą keliauti, nes ten taip pat rašoma „nedelsiant išvykti iš šalies“. Šiaip suprantu, jog gal iš išorės atrodau kaip koks lengvabūdis durnelis, darantis belenką, siekiantis kažkokio pigaus dėmesio ar nesuprasdamas realios situacijas. Tebūnie. Bet aš tiesiog kasdien imu iš gyvenimo viską, darau tai ką myliu ir kas mane daro laimingu, tuo pačiu iš to uždirbu pinigus bei su didžiausiu malonumu savo sekėjams rodau tą margąjį pasaulį, kad ir koks jis būtų įvairialypis“, – savo poziciją išdėstė Mantas.
Bertulio pasisakymas atspindi platesnį konfliktą tarp asmeninių pasirinkimų ir visuomenės saugumo baimių. Socialinė reakcija į keliautojus, ypač viešas asmenis, dažnai transformuojasi į moralinį vertinimą, nors kelionės pobūdis gali būti tiek profesinis, tiek asmeninis. Ekspertai primena, kad vieši komentarai turi būti subalansuoti: svarbu pareikšti susirūpinimą dėl saugumo, bet nereikėtų demonizuoti asmens ar jo profesijos vien dėl krypties ar rizikos laipsnio.
Visuomeninis dialogas apie keliones į rizikingas šalis turėtų apimti informaciją apie URM rekomendacijas, individuolio rizikos vertinimą, pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir pagarbą tiems, kurie užsiima rizikingomis profesijomis ar pomėgiais. Kol kas diskusija apie Bertulio kelionę rodo, kad tai yra ir kultūrinis klausimas – kaip visuomenė priima skirtingus kelionių būdus ir kokią atsakomybę prisiima pačios viešojo gyvenimo figūros.