Europarlamentarė Rasa Juknevičienė pranešė apie mamos, mokytojos Dainoros Urbonienės, netektį ir pateikė detalią informaciją tiems, kurie nori palydėti velionę. Politikė padėkojo už gaunamą paramą sunkiais laikais ir kviečia visus, kuriems brangūs prisiminimai apie velionę, ateiti atsisveikinti.
Laidotuvių informacija
Velionė bus pašarvota sekmadienį Panevėžyje, „Grauduvoje“, Basanavičiaus g. 75, Didžiojoje salėje. Lankymas numatytas sekmadienį nuo 14:30 val., pirmadienį – nuo 10:00 val. Karstas bus išnešamas pirmadienį 12:00 val., Šv. Mišios vyks 13:00 val. Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje. Palaikai bus laidojami Palaukių kaimo kapinaitėse.
Šeima išreiškė nuoširdžią padėką visiems, kurie reiškė užuojautą: „Ačiū visiems už palaikymą! Jūsų užuojautos suteikė daug vilties, kad gerų žmonių yra dauguma…“ – jautriai rašė R. Juknevičienė.
Prisiminimai apie Dainorą Urbonienę
Dainora Urbonienė paliko gilų pėdsaką ne tik savo šeimoje, bet ir kaip pedagogė. Ji sulaukė 94 metų amžiaus, o jos gyvenimo istorija liudija tremties išbandymus ir atkaklų siekį išlaikyti ryšį su lietuviška kultūra bei švietimu.
Politinės dukters prisiminimuose atsiskleidžia ir šeimos skaudūs išgyvenimai: tremtis, vaikystės netektys ir grįžimas į Tėvynę, kuri davė pagrindą siekti mokslo ir mokytojos pašaukimo. R. Juknevičienės žodžiai apie mamą perteikia asmeninį ryšį su mokykla ir knyga kaip vertybėmis, kurios formavo jos gyvenimą ir vertybes.
Originalus politikės įrašas socialiniame tinkle perteikė šiuos jaudinančius prisiminimus ir mintis be pakeitimų, todėl paliekame jį autentiniu:
„Išėjo Dainora…
Mums visiems jos vardas buvo toks gražus, kad dažnai mes visi trys vaikai savo Mamą pavadindavome vardu.
Kaimynams, artimiesiems, gerosioms slaugytojoms, kurių globos reikėjo pastaraisiais metais, ji buvo Dainutė.
Man ji buvo ir mano Mokytoja. Labai gera Mokytoja.
Mažutė mergytė patyrė Sibiro siaubą, pirmuosius 1941-ųjų vežimus.
Ant jos mamos ir paauglės Dainoros rankų Altajaus taigoje šaltame barake mirė mažutis broliukas. Rešotuose liko tėtis.
Grįžo dviese, mokykla ir universitetas buvo jos didžiausia svajonė.
Mūsų Mama buvo Mokytoja iš pašaukimo. Pamenu, jos mama, mūsų Babytė pasakojo, kad jai nelabai įdomūs buvo mezgimai ar siuvinėjimai, kurių norėjo išmokyti. Jai reikėjo knygų, skaitymas jai buvo viskas.
Dar kai dirbau ministerijoje, atėjo anos Lietuvos laikų šeimos draugų dukra. Mirus tėčiui, ji tarp knygų rado laišką iš Sibiro. Jį į Lietuvą rašė Dainoros mama, mūsų Babytė. Laiške prašė atsiųsti lietuviškų knygų ar laikraščių, kad Dainora galėtų mokytis lietuviškai…
Dainora buvo daugelio jūsų Facebook draugė. Perduodavote linkėjimus, prašydavote padėkoti už jos Like…
Sulaukė 94-erių. Sakydavo, kad laiminga dėl Lietuvos. Ukraina buvo jos skausmas. Kartą grįžusi radau verkiančią, kai sužinojo, jog rusai tremia vaikus.
Ačiū, Mama! Tu buvai ypatinga. Ir ne todėl, kad mamos visos mums ypatingos. Tos kartos žmonės ypatingi, jų likimai, jų stiprybė ir atsidavimas Lietuvai.
Mylėsim visada. Gal nemokėjom to pasakyti…“ – rašė ji.
Ši istorija primena platesnį kontekstą: lietuvių tremtys ir ištvermė per kelis dešimtmečius formavo asmenybes, kurios vėliau tapo mokytojais, kultūros puoselėtojais ir pilietinio gyvenimo dalyviais. Laidotuvės ir vieši atsisveikinimai leidžia bendruomenėms prisiminti ir pagerbti tokių žmonių indėlį bei perduoti atminimą jaunosioms kartoms.
Artimieji kviečia visus užuojautos išreikšimo formomis pagerbti Dainoros atminimą ir dalyvauti laidotuvėse pagal paskelbtą tvarką.