Lietuviai nuo vaikystės pažįsta medaus gydomąsias savybes – karštas gėrimas su medumi dažnai vartojamas peršalus. Tačiau ekspertų paaiškinimai rodo, kad medaus poveikis priklauso nuo jo rūšies, sudėties ir vartojimo būdo. Šiame straipsnyje aptariame, kokios medaus rūšys dažniausiai laikomos naudingomis, kaip teisingai jį laikyti ir kokia temperatūra gali pažeisti jo vertingąsias savybes.
Koks medus yra naudingiausias
Medaus sudėtis priklauso nuo augalų, kuriuos apdulkino bitės. Pavyzdžiui, akacijų medus turi daugiau fruktozės ir mažiau gliukozės, todėl jis krypsta link lėtesnio gliukozės kiekio kraujyje padidėjimo. Dėl to akacijų medus dažnai minima kaip palankesnis pasirinkimas cukraus kiekį riboti norintiems žmonėms, tačiau svarbu pažymėti, kad medus vis tiek yra cukrus ir diabetu sergantiems pacientams vartojimą reikėtų derinti su gydytoju.
Rapsų medus pasižymi didesniu gliukozės kiekiu ir greičiau kristalizuojasi, todėl jis dažnai minimas kaip naudingas tam tikroms skydliaukės sutrikimų simptomų palengvinimui pagal tradicinę patirtį. Liepų medus yra vertinamas dėl kosulį lengvinančių savybių ir dažnai rekomenduojamas peršalimo bei ARVI simptomams namuose malšinti. Daugiagėlės (poliflorinės) medaus rūšys yra universalios – jose susimaišo įvairūs mikroelementai ir biologiškai aktyvios medžiagos, tad jos tinka kasdieniam vartojimui kaip bendrosios sveikatos palaikymas.
Jei ieškote konkrečios naudos, verta rinktis monoflorinį medų: toks produktas, kai daugiau nei 80 % nektaro surinkta iš vienos augalo rūšies, dažnai pasižymi tam tikromis išskirtinėmis savybėmis. Tačiau tiksliai nustatyti medaus kilmę galima laboratoriniais tyrimais; patyrę bitininkai gali orientuotis pagal spalvą ir konsistenciją, bet tai nėra absoliuti garantija.
Kaip teisingai laikyti medų
Medaus unikali savybė – ilgaamžiškumas. Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad medus gali išlikti tinkamas vartoti labai ilgą laiką.
Vis dėlto norint išsaugoti skonį ir bioaktyvias medžiagas, svarbu laikyti produktą tinkamai: sausai, tamsiai ir sandariai uždarytame inde. Idealus kambario temperatūros intervalas – iki 20 °C. Drėgmė duoda palankią terpę fermentacijai, todėl būtina vengti šlapio šaukšto ar ne visai sausų indų.
Kristalizacija yra natūralus procesas – ji priklauso nuo gliukozės ir fruktozės santykio. Jei medus sukietėjo, geriausia jo neišmesti, o švelniai suminkštinti:
– Padėkite stiklinį indą šiltame vandens vonelėje, vengdami aukštos temperatūros.
– Nedėkite medaus į mikrobangų krosnelę ar ant atviros ugnies – tai gali pakelti temperatūrą per daug ir sunaikinti vertingas medžiagas.
Kokia temperatūra yra žalinga medui
„Kad nebūtų prarastos naudingos medžiagos, svarbu neviršyti 38 °C lydymosi temperatūros. Tai paaiškinama tuo, kad bičių lizde medaus rinkimo metu temperatūra neviršija 36–38 °C.
Ekspertai dažniausiai rekomenduoja nekaistinėti medaus ir vengti kaitinti virš 38–40 °C, nes aukštesnė temperatūra gali sumažinti fermentų, vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių junginių kiekį. Namuose medų saugiau švelniai suminkštinti šilto vandens vonelėje arba palikti šalia šilumos šaltinio, bet ne ant jo, kad neperkaistų.
Be to, reikia atminti svarbų saugumo aspektą: vaikams iki vienerių metų medus nerekomenduojamas dėl botulizmo rizikos. Visi kiti vartotojai turėtų medaus vartojimą vertinti saikingai ir atsižvelgti į individualias sveikatos būkles.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.