Ar kada susimąstėte, kodėl jaučiatės itin patogiai šalia vienų žmonių, o kiti sukelia nerimą ar priverčia augti? Santykių formavimąsi lemia ne tik simpatija ar fizinis patrauklumas, bet ir pasąmoninės emocinės traumos bei užbaigtų ar nebaigtų gyvenimo užduočių troškimas. Žmogus, su kuriuo tampame pora, dažnai nėra atsitiktinumas – jis gali būti tas, kuris padeda mums pamatyti save iš kitos pusės ir „išsigydytų sielą“.
Kodėl žmonėms reikia papildyti vienam kitą?
Viena dažniausių priežasčių, kodėl skirtingi žmonės susijungia, yra vaikystėje patirtos emocinės traumos. Poros santykiai suteikia galimybę užbaigti praleistas vystymosi pakopas: vienas partneris gali turėti tai, ko kitam trūksta, ir taip pora tarpusavyje papildo vienas kito spragas. Tai nebūtinai reiškia, kad pora yra vienodu temperamentų derinys – dažnai būna atvirkščiai: charakteriai visiškai skirtingi, tačiau juos vienija panaši psichologinė patirtis.
Pavyzdys, dažnai minimas psichologinėje literatūroje: infantilus vyras, kuriam nuolat reikia globos, ir stipri, rūpestinga moteris. Iš šalies tai gali atrodyti nelygi pora: vyro emocinis nebrandumas, nerimas dėl sveikatos ar priklausomybė nuo globos, o moteris – funkcionuojanti, tvirta, kartais net „tetulės“ tipo. Tačiau po šiais vaidmenimis dažnai slypi ta pati vaikystės netektis, pavyzdžiui, tėvo mirtis, kurią abu išgyveno skausmingai ir užslopino pasąmonėje.
Tokiu atveju vienas partneris išreiškia gedėjimą per priklausomybę ir pažeidžiamumą, o kitas – per užimtas lyderio ar globėjo pozicijas. Abu siekia išspręsti tą pačią vidinę problemą, bet elgiasi skirtingai. Būtent šios skirtinės elgsenos formuoja porą: jie pritraukia vienas kitą, nes gynybinės savybės vieno atitinka kito trūkumus.
Santykių paradoksas yra tas, kad tas pats žmogus, kuris gali labiausiai padėti mums išaugti, gali būti ir tas, kurį pradėsime labiausiai nekęsti.
Nes būtent artimybė atskleidžia slaptus traumos aspektus – gelmėje slypinčias baimes ir lūkesčius, kurių sąmoningai galime net nepripažinti.
Kaip tai pakeisti? Svarbiausia – sąmoningumas ir darbas su savimi. Terapija, atviros pokalbių praktikos ir emocijų atpažinimas padeda suprasti, kokius vaidmenis mes kartojame ir kodėl pritraukiame tam tikrus žmones. Kai suvokiame savo nepilnumus, galime sąmoningai rinktis partnerius ir kurti sveikesnius, brandesnius santykius.
Galiausiai verta prisiminti: santykiai dažnai yra augimo kelionė. Partneris gali tapti katalizatoriumi – skausmingu, bet galinčiu paskatinti asmeninę raidą. Suvokdami šiuos mechanizmus, galime sąmoningai dirbti, kad iš santykių pasisemti ne tik išbandymų, bet ir transformacijos.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.