Šiuolaikinėje visuomenėje poilsis dažnai vertinamas per naudos prizmę: pasivaikščiojimas turi sudeginti kalorijas, kelionė – „praplėsti akiratį“, o laisvas vakaras – padėti tobulėti. Toks požiūris pamažu paverčia poilsį užduotimi, o sustojimas – priežastimi jausti kaltę. Šiandien psichoterapeutai ir sveikatos ekspertai ragina permąstyti santykį su laiku sau ir primena, kad kokybiškas poilsis yra būtina psichikos ir kūno sveikatos dalis.
Poilsio trūkumas ir visuomenės požiūris
Apklausos atskleidžia paradoksą: daugelis žmonių supranta, kad rūpinimasis savimi reiškia ramų laiką sau, tačiau realybėje tai daroma retai. „Vadinasi, suprantame, kad poilsis yra savirūpos pagrindas. Tačiau realybėje tam laiko skiria gerokai mažiau žmonių, nei norėtų. Tik 38 proc. gyventojų bent kartais skiria laiko atsipalaidavimui, o trečdalis nenaudoja jokių atsipalaidavimo praktikų. Šis atotrūkis tarp žinojimo ir elgesio rodo, kad poilsis mums vis dar atrodo kaip prabanga, kurią reikia užsitarnauti, o ne natūralus poreikis. Todėl visuomenės švietimas apie tai, kad kokybiškas poilsis yra tokia pat sveikatos dalis kaip mityba ar judėjimas, tampa vis svarbesnis”, – sako Eglė Laskauskaitė, farmacijos ekspertė.
Kodėl poilsis kelia kaltės jausmą?
Pasak psichoterapeuto Dainiaus Jakučionio, viena iš priežasčių glūdi ankstyvose patirtyse. „Kai kuriems žmonėms vaikystėje tiesiog nebuvo leidžiama nieko neveikti – jiems priekaištaudavo, pabardavo, gal net tinginiais išvadindavo. Taip nieko neveikimas susisiejo su nemaloniu jausmu – ta pačia kalte. Žmogus išmoksta labai paprastą, bet klaidingą lygtį: jei veikiu – esu vertingas, jei neveikiu – kažką darau ne taip. Pagal tai pradedama matuoti savivertė, nors iš tiesų žmogaus vertė nepriklauso nuo to, ką jis padarė ir ko ne”, – aiškina specialistas.
Kitas aspektas – sunkumas išbūti ramybėje su savo mintimis: „Net ir nieko neveikdamas žmogus dažnai vis tiek kažką daro: žiūri į telefoną, kažką skaito, naršo.
Kai lieki vienas su savo smegenimis, atsiranda visokių jausmų – ir ne visi jie malonūs. Todėl laiką norisi kuo nors užpildyti”, – sako D. Jakučionis.
Užimtumas kaip vertės matas ir prokrastinacijos painiava
Istoriškai laisvas laikas buvo prestižo ženklas, tačiau šiuolaikinėje kultūroje dažnai vertinamas priešingai: užimtumas demonstruoja kompetenciją ir vertę. „Šiandien viskas atvirkščiai – jei daug dirbi, vadinasi, esi „kažko vertas“. Užimtumas kitų akyse atrodo kaip darbo rinkoje geidžiamų savybių rinkinys: esą tai byloja apie kompetenciją, ambicijas, atsakomybę. Todėl laiko neturėjimas dažnai skamba kaip pasigyrimas, o ne skundas, o poilsis neretai painiojamas su tinginyste ar laiko švaistymu”, – pastebi psichoterapeutas.
Jakučionis atkreipia dėmesį ir į skirtumą tarp prokrastinacijos ir sąmoningo poilsio: „Čia svarbu atskirti du dalykus. Prokrastinacija yra vengimas atlikti tai, kas svarbu, ją dažnai lydi įtampa. Poilsis yra sąmoningas atsitraukimas, reikalingas tam, kad žmogus atgautų jėgas. Jei šie dalykai painiojami, laisvas laikas imamas laikyti beverčiu, o net sustojęs žmogus jaučiasi taip, tarsi turėtų už tai atsiprašyti”, – aiškina specialistas.
Praktiniai žingsniai: kaip mokytis ilsėtis be kaltės
Specialistai rekomenduoja pradėti nuo mažų veiksmų: leisti sau trumpas pertraukėles be privalomų rezultatų, stebėti mintis, kai kyla jausmas, kad esi nepakankamai produktyvus, ir ugdyti švelnumą sau. „Smegenims reikalingas laikas, kai nereikia siekti rezultato. Tokiais momentais aktyviau veikia vadinamasis numatytojo režimo tinklas – smegenų sistema, kuri padeda apdoroti patirtis, prisiminimus, santykius su kitais žmonėmis, ugdyti socialinius ryšius. Poilsis, kai nereikia nieko produktyvaus veikti, padeda formuoti mūsų tapatybę ir savivoką”, – paaiškina D. Jakučionis.
Galiausiai, kaip reziumė: „Trumpai tariant, mokytis ilsėtis be kaltės reiškia ne rasti poilsiui „naudingą“ funkciją, o atsisakyti reikalavimo, kad jis apskritai turėtų ją turėti”, – pabrėžia psichoterapeutas D. Jakučionis.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.