Mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, tačiau pokalbiai apie ją ir pasiruošimas gali būti itin sunkūs tiek pacientams, tiek jų artimiesiems. Viena slaugytoja socialiniuose tinkluose pasidalijo savo patirtimi, kaip ji kalba su nepagydomai sergančiais žmonėmis ir kokius ženklus pastebi artėjant pabaigai.
Ką slaugytoja sako mirštantiems
Slaugytoja paaiškina, kad pirmiausia stengiasi įsiklausyti į žmogų ir pripažinti jo jausmus. Ji cituoja: “Pirma, aš suprantu, kodėl jūs taip galvojate ir kodėl tai sakote. Tai nėra teisinga, tai nėra sąžininga. Vienintelis patarimas, kurį galiu jums duoti, yra tikėtis geriausio, planuoti blogiausią.
Jei žinome, kad žmogus, sergantis jūsų liga, gali mirti per ateinančius šešis mėnesius, nesvarbu, ar jis nori tai pripažinti, ar ne, greičiausiai taip ir nutiks”.
Tokiu atveju slaugytoja siūlo kartu aptarti, kaip pacientas norėtų praleisti likusį laiką. Ji kelia konkrečius klausimus ir leidžia žmogui pasirinkti prioritetus: „Ar norite, kad jie atrodytų taip, lyg būtumėte namuose su šeima ir darytumėte tai, ką norite daryti?
Ar norite, kad jums būtų suteikiama gera skausmo ir simptomų valdymo kontrolė, kad gydytojai ir slaugytojai ateitų pas jus?
Ar norite keliauti tarp ligoninės ir namų, daryti viską, kad „kovotumėte“, kas greičiausiai vis tiek nieko neduos, nes tai yra tiesa?“ Ji pridūrė, kad nors tai gali skambėti griežtai, tačiau „reikia tai pasakyti“.
Kaip atpažinti ir ką daryti
Viena iš smulkesnių, bet dažnai pastebimų ženklų, kurį minėjo slaugytoja, yra vadinamasis „mirties žvilgsniu“ — pacientai gali spoksoti į tolį, kambario kampą ar aukštyn. Ji sako: „Kartais jie sako, kad kažką mato, bet dažniausiai tiesiog spokso“, – aiškino ji. Tai nėra vienintelis požymis, bet gali būti signalas, kad reikalingas didesnis dėmesys komfortui ir emocinei paramai.
Praktiniai žingsniai šeimai ir pacientui: aptarti paliatyvios pagalbos galimybes, sudaryti pageidavimus dėl skausmo valdymo, įvertinti galimybę gydytis namuose ar hospise, ir, žinoma, praleisti laiką su artimaisiais. Atviras pokalbis su gydytoju padeda suprasti prognozes ir planuoti prioritetus.
Kalbant apie emocinę paramą, svarbu įtraukti psichologinę pagalbą, dvasinę priežiūrą ar paramos grupes, jei pacientas to nori. Artimiesiems rekomenduojama pasirūpinti ir savo emocine gerove – sunkūs pokalbiai reikalauja palaikymo.
Tokie atviri ir nuoširdūs pokalbiai dažnai padeda priimti realybę ir sutelkti dėmesį į tai, kas iš tikrųjų svarbu paskutiniais mėnesiais. Pasiruošimas, skausmo valdymas ir artimųjų palaikymas gali reikšmingai pagerinti gyvenimo kokybę iki pat pabaigos.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.