Apie Aliaksandro Lukašenkos asmeninį gyvenimą iki jo atėjimo į valdžią viešai žinoma palyginti nedaug. Tačiau dar 1999 metais išleisti buvusios Šklovo žurnalistės Olgos Pavlovos atsiminimai pateikia gerokai spalvingesnį būsimo Baltarusijos vadovo portretą – nuo audringų konfliktų darbe ir politinių gudrybių iki pasakojimų apie romanus su kitomis moterimis bei gandų apie galimą nesantuokinį vaiką.
Šiuos atsiminimus 2025 metų pabaigoje iš naujo pristatė ir lietuviškas portalas „Ohoho.lt“, tačiau jo antraštė, teigianti, kad kažką „atskleidė A. Lukašenkos meilužė“, nėra visai tiksli. Straipsnyje remiamasi pirmiausia žurnalistės O. Pavlovos knyga „Šklovietiškos aistros“, o ne kokiu nors nauju buvusios A. Lukašenkos partnerės interviu.
Todėl daugelį asmeninio gyvenimo detalių būtina vertinti kaip memuarų autorės pasakojimus, vietos gyventojų prisiminimus ir gandus, o ne kaip nepriklausomai įrodytus faktus.
Žurnalistė iš pradžių buvo A. Lukašenkos gerbėja
O. Pavlova į Šklovą atvyko 1989 metais ir dirbo vietos žiniasklaidoje. Tuo metu A. Lukašenka vadovavo valstybiniam ūkiui „Gorodec“ ir jau garsėjo kaip itin aktyvus vietos valdžios kritikas.
Pasak pačios žurnalistės, iš pradžių jo vieši pasisakymai jai darė įspūdį. A. Lukašenka kalbėdavo apie korupciją, kritikuodavo vietos pareigūnus ir save pateikdavo kaip žmogų, pasirengusį kovoti su nusistovėjusia sistema.
Vėliau O. Pavlovos nuomonė smarkiai pasikeitė. Jos knyga tapo vienu pirmųjų bandymų aprašyti A. Lukašenkos gyvenimą Šklove dar iki jo pergalės 1994 metų Baltarusijos prezidento rinkimuose. Vėlesni biografai ją yra vadinę viena iš nedaugelio žmonių, gerai pažinojusių būtent šį būsimo politiko gyvenimo laikotarpį.
Įsimintinas kalbėjimo būdas
O. Pavlova rašė, kad A. Lukašenka jau tuomet mokėjo labai gerai jausti auditoriją.
Pasak jos, pirmiausia jis išsakydavo mintį ir stebėdavo žmonių reakciją. Jeigu matydavo, kad auditorija pritaria, argumentą plėtodavo vis drąsiau, kol galiausiai kalbą paversdavo emocionaliu pasirodymu.
Žurnalistė taip pat prisiminė situaciją prieš 1990 metų rinkimus į Baltarusijos SSR Aukščiausiąją Tarybą. Kandidatams buvo skirta po dešimt minučių radijo eterio, tačiau A. Lukašenka esą atnešė beveik dvigubai ilgesnį įrašą.
Kadangi žurnalistė jo negalėjo rasti ir laida turėjo būti transliuojama, po dešimties minučių ji įrašą tiesiog nutraukė. Kitą rytą A. Lukašenka esą atėjo pas ją aiškintis, kodėl jo kalba buvo sutrumpinta.
Šis epizodas memuaruose pateikiamas kaip ankstyvas politiko gebėjimo ignoruoti nustatytas ribas, kai jos jam neparankios, pavyzdys.
Klausimų kilo ir dėl žemės sklypo
O. Pavlova savo knygoje aprašė ir kitą konfliktą.
Kai buvo nuspręsta, kad tam tikras pareigas einantys deputatai negali išlaikyti asmeniniam naudojimui skirtų žemės sklypų, A. Lukašenka viešai esą teigė savo žemės atsisakęs.
Tačiau vietos pareigūnas Aleksandras Gordejevas, patikrinęs dokumentus, pasak atsiminimų autorės, aptiko, kad sklypo atsisakymas nebuvo įformintas.
Kai jis dėl to kreipėsi į A. Lukašenką, šis esą aiškino žemę norintis palikti savo sūnums. O į klausimą, kaip suderinti viešus pareiškimus su realiais veiksmais, O. Pavlova jam priskyrė vėliau išgarsėjusią frazę:
„Kur buvo sąžinė, Saša, ten auga krienai.“
Pasak autorės, vėliau A. Lukašenka sklypo vis dėlto atsisakė.
Knygoje – ir pasakojimai apie automobilius
Dar viena atsiminimuose minima istorija susijusi su valstybiniam ūkiui skirta technika.
1991 metais „Gorodec“ turėjo gauti sunkvežimį ZIL su priekaba. O. Pavlova rašė, kad transporto priemonė pagal žodinį susitarimą buvo iškeista į automobilį „Niva“, kuris vėliau atsidūrė vieno iš pareigūnų rankose.
Žurnalistė apie tai kalbėjosi su tuomet vietos finansų sistemoje dirbusia Nadežda Ermakova. Memuaruose jai priskiriami teiginiai ir apie kitą techniką, kuri esą buvo palankiomis sąlygomis perduodama su A. Lukašenka susijusiems žmonėms.
Svarbu tai, kad pati N. Ermakova šių žodžių viešai nepatvirtino. Todėl ir ši istorijos dalis pirmiausia remiasi O. Pavlovos prisiminimais.
Daugiausia dėmesio – asmeniniam gyvenimui
Didelė knygos dalis skirta A. Lukašenkos santykiams su moterimis.
1975 metais jis vedė Galiną Želnerovič. Oficialiai santuoka tebegalioja iki šiol, nors pora jau kelis dešimtmečius kartu negyvena.
O. Pavlova tvirtino, kad dar Šklovo laikais vietos gyventojai nuolat kalbėdavo apie būsimo prezidento romanus. Jos teigimu, santykiai šeimoje buvo sudėtingi, o A. Lukašenka ne kartą norėjo skirtis.
Knygoje įvardijamos kelios moterys, su kuriomis jis esą palaikė artimus santykius. Tačiau didelė dalis šių pasakojimų paremta žmonių prisiminimais ir apkalbomis, todėl nėra pagrindo jų pateikti kaip neginčijamai nustatytų faktų.
Viena moteris esą net išvyko iš Šklovo
O. Pavlova rašė apie Nadeždą Vaškevič, su kuria A. Lukašenka esą susipažino 1978–1980 metais, dirbdamas Šklovo „Žinių“ draugijoje.
Anot memuarų autorės, tarp jų užsimezgė romanas, į kurį vėliau įsikišo jų darbovietės. Po to A. Lukašenka išvyko tarnauti kariuomenėje, o N. Vaškevič paliko darbą ir su vaikais persikėlė į Molodečną.
Nepriklausomų šaltinių, kurie galutinai patvirtintų tokio romano aplinkybes, nėra.
Dar vienas senas gandas – apie galimą sūnų
Kur kas jautresnė istorija susijusi su Nadežda Bartoš, vėliau žinoma Garbuzovos, o dar vėliau – Kotkovec pavarde.
O. Pavlova savo knygoje rašė, kad moteris į Šklovą esą atsikėlė kartu su dviem sūnumis, o jaunesnysis buvo taip panašus į A. Lukašenką, kad vietos gyventojai berniuką pravardžiuodavo „Lukaška“.
Šis gandas išliko dešimtmečius.
2025 metais „Zerkalo“ žurnalistai dar kartą analizavo galimo nesantuokinio sūnaus istoriją. Jie nustatė, kad gandų šaltinis iš esmės ir yra O. Pavlovos 1999 metų knyga bei vėlesnės publikacijos, tačiau patikimų įrodymų, patvirtinančių A. Lukašenkos tėvystę, nėra. Dar 2002 metais žiniasklaidoje buvo skelbta, kad pati N. Kotkovec, paklausta apie ypatingus santykius su A. Lukašenka, atsakė trumpai: „Nebuvo.“
Taigi kalbos apie dar vieną nesantuokinį A. Lukašenkos sūnų lieka nepatvirtintu gandu.
Larisa Maskova – daugiausia knygoje aprašytas romanas
Dar viena moteris, kuriai O. Pavlova skyrė daug dėmesio, – Larisa Maskova.
Žurnalistė prisiminė 1990 metais tiesiai paklaususi A. Lukašenkos, ar šis nebijo, kad politiniai oponentai pasinaudos jo ryšiais su L. Maskova.
Pasak O. Pavlovos, politikas pripažino, kad moteris jam daug padėjo, tačiau santykius apibūdino kaip draugiškus.
Memuarų autorė tvirtino, kad artimas jų bendravimas tęsėsi mažiausiai iki 1994 metų prezidento rinkimų kampanijos. Ji citavo ir A. Lukašenkos bendražygių aplinkoje sklandžiusius pasakojimus apie tai, kad jo automobilis naktimis stovėdavo prie L. Maskovos namų.
Vis dėlto ir šio santykio pobūdis nėra patvirtintas oficialiais dokumentais ar pačių minimų žmonių viešu prisipažinimu.
Kodėl A. Lukašenka taip ir neišsiskyrė?
O. Pavlovos knygoje pateikiama versija, kad skyrybos politikui galėjo būti neparankios dėl jo kuriamo įvaizdžio.
Jo žmona Galina esą nesutiko skirtis, o pats A. Lukašenka nenorėjo tapti tuo, kuris oficialiai nutraukia santuoką, ypač artėjant prezidento rinkimams.
G. Lukašenko į Minską vyrui tapus prezidentu nepersikėlė. O. Pavlova jai priskiria pasakojimą, kad vyras jos ten ir nekvietė. Pora oficialiai liko susituokusi, nors viešame gyvenime Galina beveik nedalyvavo.
Naujo „meilužės prisipažinimo“ čia nėra
Svarbiausia detalė vertinant dabar socialiniuose tinkluose platinamą straipsnį – jo turinys nėra naujas.
„Ohoho.lt“ publikacija paskelbta 2025 metų gruodžio 31 dieną, tačiau didžioji dalis joje pateikiamos informacijos paimta iš 1999 metais išleistos O. Pavlovos knygos ir vėlesnių žiniasklaidos publikacijų.
Todėl antraštė apie tai, ką neva „atskleidė A. Lukašenkos meilužė“, gali suklaidinti. Straipsnyje nėra naujo moters, oficialiai patvirtinusios buvus romantiniuose santykiuose su A. Lukašenka, interviu.
Tiksliau būtų sakyti, kad vėl prisiminti seniai paskelbti atsiminimai apie A. Lukašenkos gyvenimą Šklove, kuriuose aprašomi galimi romanai, šeimos konfliktai ir politinės karjeros pradžia.
Lukašenka Baltarusiją valdo jau daugiau nei tris dešimtmečius
1994 metais A. Lukašenka tapo pirmuoju Baltarusijos prezidentu ir valdžioje išliko iki šiol. 2025 metų sausį šalyje surengti prezidento rinkimai oficialiai jam suteikė septintą kadenciją.
Tačiau Europos Sąjunga šių rinkimų nepripažino laisvais ir sąžiningais. ES institucijos nurodė, kad balsavimas vyko represijų, ribojamos žiniasklaidos laisvės ir realios politinės konkurencijos nebuvimo sąlygomis.
Todėl beveik keturių dešimtmečių senumo pasakojimai apie A. Lukašenkos politinės karjeros pradžią šiandien įdomūs pirmiausia kaip bandymas suprasti žmogų, kuris vėliau sukūrė itin centralizuotą Baltarusijos valdžios sistemą.
Vis dėlto memuarų negalima painioti su teismo dokumentais ar nepriklausomai patikrintais faktais. O. Pavlovos knyga yra vieno žmogaus liudijimas apie Šklovo laikotarpį, o joje pateikiamos intymios istorijos apie A. Lukašenką – autorės, jos pašnekovų ir to meto vietos gyventojų versijos.
Tai ypač svarbu kalbant apie tariamas meilužes ar nesantuokinius vaikus: apie juos galima rašyti kaip apie viešai skelbtus teiginius ir gandus, tačiau ne kaip apie galutinai įrodytus A. Lukašenkos biografijos faktus.
Sveikauk.lt tinklaraščio vyr. redaktorė, besidalijanti praktiškomis įžvalgomis apie sveiką gyvenseną, mitybą ir kasdienius įpročius, padedančius jaustis geriau. Jos straipsniuose derinama naujausia informacija, asmeninė patirtis ir paprastai pritaikomi patarimai, skirti tiems, kurie siekia geresnės sveikatos, didesnės energijos ir subalansuoto gyvenimo būdo. Danielė tiki, kad maži, nuoseklūs pokyčiai gali atnešti didelius rezultatus, todėl savo turiniu skatina sąmoningumą, motyvaciją ir ilgalaikius sprendimus.