Rugsėjo viduryje Vilniaus rotušės aikštėje vykusi Vilnius City Opera iniciatyva primena ne tik pačias operas, bet ir žmones, kurie užpildė jas spalva, forma ir charakteriu. Kartu su režisieriais ir dirigentais scenoje visuomet išryškėja kostiumų dailininkai – tarp jų ir Juozas Statkevičius, kurio kūryba dešimtmečius ženklino tiek estetiką, tiek atlikėjų pojūtį.
Scena reikalauja aukų
Solistų pasakojimai atveria, kokių kompromisų kartais reikėdavo priimti dėl sceninės vizijos. Kostas Smoriginas prisimena dailininko reikalavimus elegancijai: kostiumai buvo taip prigludę, kad dainininkams tekdavo stengtis įtraukti pilvą ir net diafragmą. „Ne, reikia. Scena reikalauja aukų.“ – būdavo atsakymas į pastabas. Solistas priduria: „Visi eidavo įtraukę pilvus, nes jis norėdavo, kad atrodytum elegantiškas.“ Toks santykis su kūrėju, nors ir reikalaujantis fizinių pastangų, dažnai virsta menine dovana – kostiumas tampa personažo dalimi.
Auksas, kuris neišsiplaudavo
Vienas ryškiausių prisiminimų iš „Užburtojo fleitos“ – tarsi per kraują perteiktas blizgesys. Tadas Girininkas šį laikotarpį sutrumpina trimis žodžiais: „Auksas, auksas, auksas visur!“ Auksinė apdaila, blizgučiai ant veido ir net dantų dengimas tapdavo teatro kasdienybe, o atlikėjai pasakoja, kad auksas neišsiplaudavo iškart – po spektaklių tekdavo naudoti servetėles, aliejus, o paskui imtis ir dušo, kol auksinės dulkelės pamažu nusisluostydavo.
Suknelė, kuri skambėjo
Vienas garsiausių pavyzdžių – Paminos suknelė, išsiuvinėta tūkstančiais perlamutrinių sagų. Asmik Grigorian prisimena jos svorį ir sceninį efektą: sagos barškėdavo, o krintant ant kelių sukeldavo papildomą, netikėtą ritmiką. Kai rūbas reikalauja pastovaus tvarkymo, dailininkas dažnai pats siūdavo pataisas. „Man Juozo būdavo labai gaila“, – atvirauja dainininkė, prisimindama kūrėjo rankų darbą ir pastangas kiekvieną repeticiją padaryti tobulesnę.
Kostiumas kaip vaidmens užbaigimas
Solistai sutaria: kostiumas nebūna tik aksesuaras.
Asmik Grigorian sako: „Visi dizaineriai turi savo braižą, bet Juozas tikrai yra vienas talentingiausių pasaulio dizainerių, su kuriais esu dirbusi ar apskritai mačiusi. Tai, ką jis daro scenai, yra tikrai didelis, didelis menas.“ Kostas Smoriginas priduria: „Juozui esu labai dėkingas. Už jo darbą, už jo meilę operai, už jo indėlį į Lietuvos meną ir teatrą.” Joana Gedmintaitė apibendrina tą jausmą: „Tu esi būtent tas žmogus, kurį vaidini.” Šie žodžiai iliustruoja, kaip kostiumas ir grimas gali apvainikuoti repeticijų darbą ir atskleisti personažą.
Antras kostiumų gyvenimas
Solistai prisimena, kad kostiumai gyvendavo ne vien scenoje: juos naudodavo reklaminėse kampanijose, postprodukcijose, net kitų renginių dekoravimui. Rafailas Karpis pažymi inovatyvų dėmesį eksperimentams ir trupės humoro jausmą, o Lauryna Bendžiūnaitė pabrėžia, kad svarbiausia – kad kostiumas netrukdytų dainuoti: patogumas dažnai svarbiau už įspūdingumą.
Juozas Statkevičius paliko ryškų pėdsaką Lietuvos scenos mene: jo drabužiai ne tik puošė, bet ir keitė vaidmenis, skatino atlikėjus priimti iššūkius ir tapo atmintinais signatais kiekvienam žiūrovui.
Renginių informacija: legendinius kostiumus galima išvysti ekrane Vilniaus rotušės aikštėje per specialias transliacijas; prieš pasirodymus vyksta diskusijos ir muzikologų refleksijos.