Rugsėjo 26-ąją Lietuva gavo skaudią žinią – anapilin iškeliavo mylimas atlikėjas Gintautas Kirkila‑Klarkas (64). Šiandien, rugsėjo 30-ąją, artimieji, draugai ir scenos bendražygiai susirinko išlydėti atlikėjo į paskutinę kelionę. Urna iš „Tylos namų“ buvo išnešama 14 val., o velionis palaidotas Panemunės kapinėse.
Dukros kalba sujaudino visus
Laidotuvių metu itin jautrią kalbą, palietusią daugelio širdis, sakė atlikėjo dukra Jurga.
„Daugelis pažinojo Klarką – energingą, linksmą, visus įtraukiantį ir sukuriantį nepamirštamą atmosferą ypatingomis progomis, atlikėją, dainininką. Tėtis mylėjo savo darbą, jis tą darė iki paskutinės dienos. Ir visada nuoširdžiai, be abejingumo ir net po kelių dešimtmečių prieš kiekvieną pasirodymą lipdavo į sceną su jauduliu širdyje ir pagarba. Gera matyti, kad visa tai neliko nepastebėta ir neįvertinta. Bet kaip ir vienas iš tėčio albumų buvo „Klarkas – kita pusė“. Gintas, kurį pavyko pažinti išrinktiesiems – šeimai, artimiems bičiuliams. Tai buvo nuoširdus ir ištikimas draugas, gyvenimo partneris, nuostabiausias tėtis, tobulas senelis, kuris dievino savo anūkus ir kurie dievino jį.Tėtis dėl šeimos galėjo padaryti ir darydavo viską. Nesvarbu, ar tai buvo įsimintinų akimirkų kūrimas, ar reikalingas palaikymas, pagalba. Iš tėčio niekada neišgirsdavai: sunku, neišeina, nepatogu. Vienintelis klausimas jo galvoje būdavo – ne „ar tai padaryti”, o „kaip tai padaryti“. Šeštadienį Lietuva prarado charizmatišką, nuoširdų ir energingą atlikėją. Praradau vieną iš nedaugelio žmonių šiame pasaulyje, kurie mane visada suprato, palaikė ir besąlygiškai mylėjo. Ir šitos tuštumos neužpildys niekas.Bet taip pat žinau, kad tėčiui sunkiausia ir baisiausia būdavo matyti mus kenčiančius, kaip mums sunku. Nežinau daug detalių, kaip jis norėtų matyti savo laidotuves šią dieną, bet tėtis ne kartą yra minėjęs, kad jis nori išeiti grojant „Show must go on“.
Tėti, tavo dainos dar ilgai skambės tavo gerbėjų širdyse ir namuose, o mes kažkada, ne šiandien, ne rytoj, bet kažkada tave prisimindami jausime ne šį nenusakomą skausmą, o šilumą, meilę ir dėkingumą, kad buvai mūsų gyvenimuose. Tėti, amžinai liksi mūsų širdyse“, – laidotuvėse kalbėjo atlikėjo dukra.
Ši kalba atskleidė ne tik asmeninį netekties dydį šeimai, bet ir atlikėjo vietą publikos atmintyje. Jurga pabrėžė tėvo atsidavimą scenai ir šeimai: tai buvo žmogus, kuris darbą mylėjo iki paskutinės dienos, o savo artimiesiems teikė visišką paramą ir rūpestį. Tokie atsiliepimai dažnai sustiprina viešą pagarbą ir padeda gerbėjams suprasti, kokio sudėtingumo yra vieša asmenybė už scenos šydo.
Atsisveikinimo simbolika ir bendruomenės parama
Artimieji turėjo vieną paprastą prašymą: norintiems pagerbti velionį – atsinešti vieną baltą žiedą. Baltas žiedas čia suvokiamas kaip pagarbos, meilės ir atsisveikinimo ženklas. Tokie simboliniai gestai padeda susitelkti bendruomenei, suteikia aiškų būdą išreikšti užuojautą ir dalyvauti atsisveikinimo rituale.
Laidotuvės bei šilti prisiminimai apie atlikėjo gyvenimą primins apie jo palikimą – dainas, pasirodymus ir santykius, kuriuos jis kūrė su klausytojais ir artimaisiais. Nors skausmas yra didelis, šeima tikisi, kad su laiku prisiminimuose liks ne tik netekties skausmas, bet ir šilumos, dėkingumo jausmas už kartu praleistą laiką.
Gintauto Kirkilos‑Klarko mirtis paliko tuštumą Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Jo kūryba ir charizma ilgai išliks gerbėjų atmintyje, o viešas atsisveikinimas tapo proga dar kartą prisiminti jo indėlį į sceninį gyvenimą.
