Ukrainietės, čia naudoto pseudonimą Olena, istorija Lietuvoje baigėsi teisiniu pralaimėjimu ir priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Moteris kreipėsi į teismą teigdama, kad tarp jos ir darbdavio susiklostė darbo santykiai, nors buvo pasirašyta nepriklausomo rangovo sutartis. Po trijų instancijų sprendimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atsisakymo priimti skundą, galutinis rezultatas jai nepalankus – priteistos bylinėjimosi išlaidos sudaro apie 10,3 tūkst. eurų.
Bylos esmė ir sutarties sąlygos
Olena dirbo trumpą laiką – nuo 2024 m. vasario 1 d. iki kovo 15 d. Ji pripažino pasirašiusi „nepriklausomo rangovo sutartį“, tačiau teigė, kad praktika atitiko darbo santykių požymius: „Fiksuota mėnesinė išmoka 2,5 tūkst. eurų; darbo vieta J. Jasinskio g. 16, Vilnius; 40 valandų per savaitę, pirmadienis–penktadienis, nuo 9.00 iki 18.00 val. Vilniaus laiku; trijų mėnesių išbandymo laikotarpis; 20 darbo dienų atostogų (prašymas prieš 14 dienų); pareiga laikytis darbo drausmės ir vykdyti visus bendrovės bei jos įgaliotų asmenų nurodymus; pareiga žinoti ir vykdyti bendrovės vidaus politikas; mokymo išlaidų kompensavimas bendrovei, nutraukus sutartį pirma laiko dėl rangovo kaltės; įspėjimas apie nutraukimą (iš darbuotojo pusės – LRT.lt) prieš 14 dienų; taikytina teisė – Lietuvos“, – vardijo ji.
Faktiškai ji vykdė užduotis, bendravo su klientais, vedė derybas ir komunicavo su potencialiais investuotojais. Olena pabrėžė, kad per pusantro mėnesio nebuvo gavusi rašytinių priekaištų ar įspėjimų. Anot jos, atleidimas įvyko staiga – akcininkas pranešė per vaizdo pokalbį, kad kvalifikacija neatitinka, o nutraukimo pagrindas buvo nurodytas kaip bandomasis laikotarpis.
Teismų argumentai ir sprendimai
Vilniaus miesto apylinkės teismas, vėliau ir Klaipėdos apygardos teismas, rėmėsi įrodymų vertinimu ir padarė išvadą, kad šalių santykiai neatitiko darbo santykių teisinio apibrėžimo. Teismai atkreipė dėmesį į sutarties formą, Olena anksčiau vykdytą individualią veiklą ir darbdavio argumentus, kad paslaugos buvo intelektinės, konsultačios prigimties.
Pirmoji instancija priteisė 8 310,2 eurų bylinėjimosi išlaidų, o apygardos teismas papildomai skyrė apie 2 tūkst. eurų, tad suma išaugo iki maždaug 10,3 tūkst. eurų.
Olena skundėsi, kad, būdama pabėgėlė ir mažai pažinusi Lietuvos teisę, ji nesuvokė teisinių pasekmių ir pasirašė tai, ką davė darbdavys. Ji tvirtino, kad darbdavio elgsena ir sutarties vykdymas turėjo aiškiai rodyti darbo santykius, nepaisant sutarties pavadinimo.
Platesnis kontekstas ir pamokos
Olena mano, kad jos bylos rezultatas turi platesnį reikšmingumą, ypač pereinant nacionaliniu mastu prie ES direktyvos nuostatų įgyvendinimo: „Dabar Lietuva perkelia į nacionalinę teisę ES Platformų direktyvą, ir ginčas eina lygiai apie tai: pagal kokius požymius atskirti darbuotoją nuo savarankiškai dirbančiojo ir ar darbo santykių prezumpciją turi paneigti pati bendrovė. Kol įstatymų leidėjas svarsto kriterijus, teismai jau parodė, kaip šie kriterijai veikia praktikoje. Mano byla – ne hipotezė apie ateitį, o įsiteisėjęs sprendimas apie dabartį.
„Aš ukrainietė ir pabėgėlė, aš prastai išmaniau Lietuvos teisę ir pasirašiau tai, kas man buvo duota. Bet pagal tą pačią schemą rytoj įformins programuotoją, vadybininką, buhalterį – bet ką su Lietuvos pasu ar be jo. Ir jis turės tą patį faktų rinkinį: sutartį su visais darbo požymiais, biurą, išbandymo laikotarpį. Ir tą patį rezultatą: pusantro mėnesio darbo, atleidimą vienu skambučiu ir dešimt tūkstančių eurų skolos už bandymą paklausti teismo, ar tai buvo darbas“, – LRT.lt sakė ji.
Tokia byla primena, kad darbuotojo ir savarankiškai dirbančiojo skirtumai turi būti aiškiai apibrėžti, o asmenys – informuoti apie teises ir rizikas. Teisinės formos pavadinimas dar nereiškia automatiškai esminių santykių pobūdžio, tačiau praktikoje dažnai lemia bylos baigtį.