Lietuvoje grybavimas nuo seno yra viena mėgstamiausių rudens pramogų. Daugelis grybautojų į miškus traukia ieškodami baravykų, voveraičių ar raudonviršių. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia ir kitokie grybai, kuriuos anksčiau nemažai žmonių tiesiog aplenkdavo.
Tai – skėtinės žvynabudės, įspūdingos išvaizdos grybai, kurių kepurės kartais primena nedidelius skėčius. Jas atradę grybautojai vertina ne tik dėl dydžio, bet ir dėl neįprasto skonio.
Kai kuriems žvynabudės primena mėsos kepsnį, kitiems – keptą žuvį. Būtent dėl šių savybių jos vis dažniau atsiduria lietuvių virtuvėse.
Grybai, kurių anksčiau daugelis vengdavo
Skėtinė žvynabudė (Macrolepiota procera) nėra naujai Lietuvoje atsiradęs grybas. Ji mūsų krašte auga jau seniai, tačiau ne visur buvo įprasta ją rinkti maistui.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos paskelbtoje medžiagoje apie grybavimo tradicijas Rytų Aukštaitijoje pažymima, kad skėtinės žvynabudės anksčiau dažnai būdavo nerenkamos.
Dalis apklaustų gyventojų jas pradėjo rinkti prieš du ar tris dešimtmečius, tačiau nemažai žmonių šiuos grybus pažįsta ir yra ragavę, bet patys vis dar nedrįsta rinkti dėl baimės supainioti su nuodingomis rūšimis.
Vis dėlto susidomėjimas jomis auga. Apie didėjantį žvynabudžių populiarumą tarp Lietuvos grybautojų dar 2021 metais rašė ir LRT.
Nors tikslios statistikos, kiek lietuvių šiuo metu renka žvynabudes, nėra, grybautojų pasakojimai rodo, kad šie grybai jau seniai nebėra vien patyrusių gamtos mėgėjų atradimas.
Vienos žvynabudės gali užtekti beveik visai keptuvei
Viena įspūdingiausių skėtinės žvynabudės savybių – jos dydis.
Subrendusio grybo kepurės skersmuo gali siekti 20–30 centimetrų, o kartais ir daugiau.
Jauni grybai savo forma primena uždarą skėtį, tačiau augdami išskleidžia plačią kepurę, kurios paviršius padengtas rusvais žvyneliais.
Žvynabudės aptinkamos ne tik miškuose. Jos gali augti pamiškėse, aikštelėse, pievose, parkuose ir kitose žolėtose vietovėse.
Grybautojai jas neretai pastebi iš tolo – dėl ilgo koto ir plačios kepurės šie grybai išsiskiria iš aplinkinės augmenijos.
Tačiau įspūdinga išvaizda dar negarantuoja, kad rastas grybas yra valgomas.
Skonis, dėl kurio žmonės grįžta jų ieškoti
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl žvynabudės sulaukia dėmesio, yra jų kulinarinės savybės.
Skirtingai nei daugelis kitų miško grybų, skėtinės žvynabudės kepurė yra plati, mėsinga ir pakankamai švelnaus skonio.
Tinkamai paruošta ji gali priminti ploną mėsos kepsnį arba žuvies filė.
Žvynabudžių mėgėjai jas kepa keptuvėje, naudoja įvairiems grybų patiekalams, o kai kurie šiuos grybus ir džiovina.
Aktorė ir grybavimo entuziastė Nijolė Narmontaitė, anksčiau LRT pasakojusi apie savo pomėgį rinkti žvynabudes, yra dalijusis, kad jas mėgsta kepti su kiaušiniu ir lydytu sviestu.
Džiovintas žvynabudes ji taip pat naudoja sriuboms ir padažams gardinti.
Tai puikus pavyzdys, kaip anksčiau daliai žmonių neįprastas grybas gali tapti vertinamu virtuvės ingredientu.
Kaip skaniai paruošti žvynabudes?
Vienas populiariausių skėtinių žvynabudžių paruošimo būdų – keptos kepurės, primenančios tradicinius kepsnelius.
Tam prireiks vos kelių produktų:
- Gerai atpažintų, šviežių skėtinių žvynabudžių kepurių.
- Kiaušinių.
- Miltų arba džiūvėsėlių.
- Druskos ir pipirų.
- Sviesto arba aliejaus kepimui.
Pirmiausia kepurės atsargiai nuvalomos, pašalinamos pažeistos vietos. Kieti ir plaušingi kotai įprastai nenaudojami kaip kepurės.
Tuomet kepurės apvoliojamos miltuose, pamirkomos išplaktame kiaušinyje ir, jei norisi traškesnės plutelės, apvoliojamos džiūvėsėliuose.
Grybai kepami ant vidutinės kaitros, kol visiškai iškepa, o jų paviršius įgauna auksinę spalvą. Jei kepurės labai didelės, jas galima supjaustyti mažesniais gabalėliais.
Taip paruoštos žvynabudės gali būti patiekiamos su bulvėmis, daržovėmis arba mėgstamu padažu.
Svarbu: kepti galima tik neabejotinai atpažintus valgomus grybus. Terminis apdorojimas nuodingų grybų nepaverčia saugiais.
Grybautojai įspėjami: supainioti galima su pavojingais grybais
Nors skėtinė žvynabudė laikoma valgomu grybu, jos rinkimas reikalauja žinių ir atsargumo.
Lietuvoje auga ir kitų panašios išvaizdos grybų, tarp jų – nuodingų žvynabudėlių bei musmirių.
Skėtinė žvynabudė dažniausiai turi didelę, rusvais žvyneliais nusėtą kepurę, ilgą raštuotą kotą ir žiedą. Tačiau nė vieno šių požymių nepakanka saugiai nustatyti rūšiai.
Ypač atsargiai reikėtų vertinti jaunus, dar neišsiskleidusius grybus, nes jų išvaizda gali klaidinti.
Grybų specialistai rekomenduoja rinkti tik tas rūšis, kurias žmogus tikrai gerai pažįsta. Jeigu kyla abejonių, grybą geriausia palikti augti.
Taip pat nepatariama rinkti pasenusių, sukirmijusių ar šalia intensyvaus eismo kelių augančių grybų.
Įtariant apsinuodijimą grybais, būtina nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos, net jeigu simptomai iš pradžių atrodo nestiprūs.
Ar žvynabudės gali tapti naujosiomis grybautojų favoritėmis?
Baravykai ir voveraitės tikriausiai dar ilgai išliks populiariausiais Lietuvos miškų grybais. Tačiau skėtinės žvynabudės jau turi savo gerbėjų ratą.
Įspūdinga išvaizda, didelės kepurės ir neįprastas skonis leidžia joms išsiskirti iš daugelio kitų valgomų grybų.
Be to, žvynabudės rodo, kad net ir gerai pažįstamuose Lietuvos miškuose galima atrasti tai, į ką anksčiau nekreipdavome dėmesio.
Galbūt todėl vis daugiau grybautojų pradeda domėtis ne tik įprastais baravykais, bet ir mažiau pažįstamomis valgomų grybų rūšimis.
Vis dėlto svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: į grybų krepšį turi keliauti tik tie grybai, kurių rūšimi esate visiškai tikri.
O ar jūs jau esate ragavę keptų skėtinių žvynabudžių?
Šaltiniai: LRT.lt (2021), Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija (2025), Visuotinė lietuvių enciklopedija, Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba.