Per pastarąsias savaites kelių Europos šalių gatvės virto protestų epicentrais. Pagrindinės priežastys – prasta švietimo infrastruktūra, didėjančios būsto kainos ir gyventojų perkamosios galios nykimas. Iš pradžių moksleivių ir studentų protestais prasidėję neramumai greitai išaugo į platesnes demonstracijas, prie kurių prisijungia profesinės sąjungos, būsto teisių aktyvistai ir plačioji visuomenė.
Ką reiškia šie protestai?
Prancūzijoje streikuojantys vyresniųjų klasių moksleiviai piktinasi ilgomis mokymosi valandomis, trūkstančiais mokytojais, prasta klasėmis ir universitetų priėmimo sistema. Šios iniciatyvos dažnai baigiasi susirėmimais su policija. Oficialiais duomenimis, per vieną iš smurtinių dienų buvo sulaikyti apie 2 397 asmenys, o sužeista 997 policijos pareigūnai ir žandarai; septyni iš jų patyrė sunkių sužalojimų.
Priežastys ir regioniniai skirtumai
Prie protestų prisijungė ir piliečiai, nusivylę augančiomis pragyvenimo išlaidomis, ypač degalų kainomis – situaciją apsunkino pasaulinės įtampos ir transporto grandinių pokyčiai. Ispanijoje demonstracijas sukėlė itin žiauri vietinio masto situacija: 87 metų moters iškeldinimas ir vėliau jos mirtis sukėlė platus pasipiktinimą dėl nuomos kainų šuolio; protestuotojai ragina riboti investicinių fondų galimybes masiškai įsigyti gyvenamąjį turtą. Portugalijoje oficialūs duomenys rodo, kad 2015–2024 m. būsto kainos išaugo apie 124 proc., todėl protestai Lisabonoje yra atspindys platesnės socialinės problemos.
Riaušės ir politinės pasekmės
Italijoje taikios eitynės Milane virto riaušėmis – demonstrantai mėtė akmenis, barikadavo gatves ir padeginėjo laikinus užtvarus. Albanijoje protestai prieš premjerą Edi Ramą tęsiasi jau kelis mėnesius, juos skatina korupcijos, nedarbo ir prastos švietimo kokybės įtarimai. Reaguodamos vyriausybės imasi priemonių: Prancūzijos valdžia žada nukreipti papildomus pavaduojančius mokytojus ir atšaukė dalį planuotų universiteto registracijos mokesčių didinimo, Ispanijoje siūlomos priemonės stiprinti nuomininkų apsaugą.
Vis dėlto sprendimų priėmimas susiduria su politiniais barjerais ir opozicijos pasipriešinimu.
Lyderių reakcijos ir visuomenės nuotaikos
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas viešai komentavo neramumus, sakydamas, kad visuomenė jaučia „pyktį“ bei „gėdą“. Po krizinių pasitarimų vidaus reikalų ministras aiškiai paskelbė, kad vyriausybė neplanuoja tolesnių nuolaidų, kaltindama ekstremistus ir chuliganus dėl smurto. Tuo tarpu kai kuriose šalyse protestai jau verčia politikus skubiai svarstyti teisės aktus arba net skelbti rinkimus.
Šie protestai atskleidžia, kad socialinė įtampa Europos miestuose šiuo metu yra daugialypė: tai ne vien švietimo ar būsto problema – tai platesnė reakcija į ekonominę nelygybę, politinį nusivylimą ir spartų kainų augimą. Ar tai taps ilgalaikė politinė jėga, priklausys nuo to, ar valdžios institucijos sugebės pasiūlyti realias, greitas ir pastebimas reformas.