Daugelis žmonių kasdien pasižymi įpročiu slėpti tikruosius jausmus: darbe šypsena, namuose mandagumas, viduje – nerimas ar įtampa. Išoriškai toks elgesys leidžia išlaikyti kontrolės iliuziją, tačiau ilgainiui susikaupęs emocinis svoris ima veikti priešingai – emocijos tampa intensyvesnės, o žmogus nebežino, kodėl jaučiasi blogai.
Emocijos nėra juodos ir baltos
Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė, psichoterapeutė Jūratė Girdziušaitė atkreipia dėmesį, kad visuomenėje įsitvirtinusi klaidinga nuostata: esą yra „geros“ emocijos, kurias galima jausti, ir yra „blogos“, kurių nereikia rodyti. Ji pabrėžia, kad tokia dichotomija supaprastina realybę ir gali lemti neteisingus sprendimus, pakenkiančius gyvenimo kokybei. „Neretai šitoks vadovavimasis malonumo, pasitenkinimo jausmu yra tinkamas (pavyzdžiui, jeigu man patinka kūno pojūtis po fizinės treniruotės, aš stengsiuosi jį pakartoti ir sieksiu fizinio aktyvumo), tačiau jeigu šį principą taikysime emocijoms, susidursime su perdėtu, realybę iškreipiančiu supaprastinimu, kuris darys įtaką ir mūsų sprendimams, o jie – mūsų gyvenimo kokybei“, – aiškina specialistė.
Ką iš tiesų daro emocijų slopinimas
Ilgalaikis jausmų ignoravimas dažnai sukelia fizinius simptomus: įtampą kūne, galvos skausmus, virškinimo sutrikimus. Psichologinėse sferose tai gali reikštis emociniu atbukimu, santykių sunkumais, impulsyvumu arba visišku atsitraukimu. J. Girdziušaitė paaiškina: „Mums reikalingos visos emocijos, tiek malonios, pakylėjančios, tiek sunkios, skausmingos. Ir dar svarbiau, kaip mes su jomis tvarkomės: neigiame („aš niekada nepykstu“), slopiname, vengiame, „išpilame“ („aprėkiau ją, aš savo emocijų neslopinu”) ar susitvarkome konstruktyviai – taip, kad su šitomis emocijomis susijusi patirtis padeda mums augti“, – apibendrina J. Girdziušaitė.
Emocijų slopinimas taip pat kuria užburtą ratą: vengimas stiprina racionalizavimą, o tai dar labiau nutolina nuo tikro suvokimo apie savo poreikius ir ribas. Be to, nesugebėjimas atpažinti ir įvardinti jausmų didina konfliktų riziką šeimoje ar darbe, nes trūksta atviros komunikacijos apie vidinius išgyvenimus.
Iš kur atsinešame emocijų tabu
Psichologė primena, kad daug kas susiję su ankstyvosiomis patirtimis: šeimos modeliai, bendravimo stilius ir kultūrinės normos formuoja požiūrį į emocijas. Jei vaikystėje tam tikri jausmai buvo smerkiami arba laikomi silpnumu, suaugęs žmogus gali vengti tokių išgyvenimų. Taip pat kultūra ir socialiniai tinklai stiprina tik pergalingo, energingo emocinio fasado idealą, menkindami natūralias žmogiškas būsenas.
Kasdieniai žingsniai į sveikesnį santykį su jausmais
Specialistė siūlo praktinius žingsnius: pradėti mažais žingsneliais įsivardijant jausmus dienos metu ir plečiant emocijų žodyną. Ji siūlo atkreipti dėmesį į elgesio modelius – ar nuolat „užsiimate“, kad tik nejaustumėte, ar dažnai sakote „viskas gerai“, nors kūnas rodo ką kita. Kaip konkrečią praktiką ji rekomenduoja: „Dienos eigoje vis stabtelėkite ir pamėginkite įsivardinti, ką dabar jaučiate. Gali būti, kad nerasite tinkamo žodžio, pamėginkite įvardinti savaip, tegul tai būna „pelkė“, „nykuma“ ar dar kitaip. Pabūkite su tuo apibūdinimu, kurį radote. Ką dar jis sako? Apie ką ta „nykuma“? Ji apibūdina, ką jaučiate duotai situacijai ar visam savo pastarojo meto gyvenimui? Kokių dar su tuo susijusių minčių turite?“
Jei savarankiškos pastangos nepakanka, verta kreiptis į specialistą: terapija padeda saugiai atpažinti ir išreikšti jausmus, išmokti konstruktyvių reakcijų ir kurti tvirtą emocinį pasitikėjimą savimi. Ilgainiui toks darbas leidžia pažinti emocijas ne kaip priešą, kurį reikia slopinti, o kaip vidinį kompasą, padedantį saugoti poreikius, ribas ir santykius.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.