NATO peržiūri gynybos doktriną ir svarsto aktyvesnes priemones, kurios karo atveju leistų žymiai sumažinti priešui galimybes vykdyti plataus masto puolimą. Apie tai praneša žiniasklaida, remdamasi keliomis tarptautinėmis ataskaitomis. Birželį aukšto rango vadai susirinko į renginį, pavadintą „Deep Strike Symposium“, kuriame aptartos tolimojo nuotolio veiksmų galimybės ir praktiniai pratybų scenarijai.
Ką siūlo naujoji strategija?
Pagrindinė permaina – pereiti nuo vien tik gynybinio atgrasymo prie aktyvesnės priešo galimybių atėmimo strategijos, vadinamos „denial“. Tai reiškia, jog NATO planuoja ne tik stabdyti priešo pajėgas prie sienos, bet ir neutralizuoti jų išteklius bei logistiką dar už fronto linijos: karines bazes, tiekimo sandėlius, pramoninius objektus ir kitą kritinę infrastruktūrą. Generolas, pristatydamas vadinamąją „pergalės teoriją“, pabrėžė, kad pirmoji užduotis – sustabdyti pradines puolimo bangas, o vėliau susilpninti priešo galimybes tęsti operacijas.
Taktinės priemonės ir technologijos
Svarbiausias vaidmuo šiame modelyje tenka didelio tikslumo tolimojo nuotolio ginkluotei. Minimi tiek ilgą reputaciją turintys sistemos kaip „Tomahawk“ ir ATACMS, tiek europietiškos sparnuotosios raketos „Storm Shadow“, SCALP ir „Taurus“. Taip pat svarbūs bepiločiai orlaiviai ir reaktyviniai sviediniai. Pati „giluminio smūgio“ sąvoka neturi vieningo atstumo apibrėžimo – ji gali apimti taikinius 160 km ar kelis šimtus kilometrų už fronto linijos.
Konsepkcijos poveikis regionui ir rizikos
Tokia strategija keičia saugumo aplinkos dinamiką. Nors NATO atkreipia dėmesį, kad tai nereiškia branduolinio ginklo naudojimo, platus smūgių spektras kelia eskalacijos riziką ir galimus humanitarinius padarinius, jei puolami pramonės ar energetikos objektai. Taip pat kyla klausimas dėl tarptautinės teisės ir įrodymo, kas ir kada yra teisėtas taikinys konflikto sąlygomis.
Ukrainos patirtis rodo, kad smūgiai priešo tiekimo grandinėms gali sulėtinti puolimą, tačiau taip pat verčia permąstyti gynybos sistemos atsparumą ir civilinį pasirengimą. Baltijos šalims ir kitiems NATO nariams svarbu stiprinti tiek kolektyvinę gynybą, tiek kibernetinį ir infrastruktūros atsparumą, tuo pačiu aktyviai tęsti diplomatines pastangas krizėms valdyti.
Galutinė žinia aiški: NATO strateginė diskusija persikelia į platesnį lauką – nuo tradicinės gynybos prie sudėtingesnės ir rizikingesnės prevencinės pozicijos. Tai reikalauja ne tik ginklų, bet ir politinio konsensuso, teisinių aiškinimų bei nuoseklaus pasirengimo galimoms pasekmėms.