Ekologiškas maistas pastaruoju metu tampa vis dažnesne tema diskusijose apie sveiką gyvenimo būdą. Nors viešojoje erdvėje dažnai akcentuojama, kad sveikai maitintis – tai rinktis ekologišką produkciją, realybėje dauguma mūsų vis dar valgo įprastą, masinę gamybą atitinkantį maistą. Taip yra dėl to, kad ekologiškas maistas dažnai yra brangesnis ir sunkiau prieinamas. Dar daugiau – ne visi žino, kokią naudą sveikatai iš tiesų duoda ekologiški produktai ir kaip juos tinkamai vartoti.
Šiuos klausimus aptarėme su Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininko pavaduotoju Sauliu Daniuliu, kuris pabrėžia, kad švietimas yra svarbiausias žingsnis. Anot jo, sveikatos apsaugos ministerija turėtų aktyviau informuoti visuomenę apie ekologiško maisto poveikį organizmui ir imunitetui. Remdamasis Danijoje atliktais tyrimais, jis iškelia įdomią išvadą, kad šeimos, kurios vartodamos ekologišką maistą, galiausiai išleidžia mažiau pinigų nei tie, kurie renkasi dideles pakuotes ir papildomai vartoja maisto papildus.
Vis dėlto realybė Lietuvoje nėra tokia optimistiška. Maistas per pastaruosius tris dešimtmečius smarkiai prastėjo: jame mažėja tikrojo maistingumo, o vartotojai dažnai išmeta apie 30 proc. nupirktų produktų dėl jų kokybės ar netinkamo laikymo. S.Daniulis atkreipia dėmesį, kad ekologiškas maistas jau pasiekė dalį mokyklų ir darželių, tačiau tai yra tik maža dalis viso maitinimo įstaigų. Šiuo metu tik apie šimtas darželių Lietuvoje dalyvauja Žemės ūkio ministerijos remiamoje programoje, kuri suteikia papildomas lėšas ekologiško maisto įsigijimui vaikams. Visgi valstybinis dėmesys vaikų maitinimui išlieka nepakankamas.
Kaip skatinti ekologišką maitinimą visoje visuomenėje?
Saulius Daniulis pabrėžia svarbų prevencijos klausimą: šiuo metu apie 18-20 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turi nutukimą, o tai reiškia didelį būsimų sveikatos problemų potencialą. Prevencijai valstybės atsakas yra apgailėtinas, o investicijos į sveikesnį maistą galėtų sumažinti gydymo išlaidas bei pagerinti gyventojų sveikatą.
Be to, jei viešajame sektoriuje būtų prioritetas vietiniai ekologiški produktai, tai ne tik remtų ūkininkus, bet ir kurtų darbo vietas Lietuvoje bei mažintų pinigų nutekėjimą į užsienio šalis.
Pramonės mastu Danijoje, pavyzdžiui, apie 90 proc. viešojo sektoriaus maitinimo yra ekologiška, Švedijoje vykdoma panaši politika, o Vokietija siekia tokios pat praktikos. Lietuva šioje srityje atsilieka, ir dažnai ūkininkai priversti naudoti pašarus su GMO baltymais, kurie atkeliuoja iš Pietų Amerikos, nors GMO auginimas yra draudžiamas Lietuvoje. Tai kelia papildomų klausimų dėl maisto kokybės ir sveikatingumo.
Ekologiškas maistas – apie ką verta žinoti vartotojams?
Ekologiško maisto gamyba yra griežtai reglamentuota ir garantuoja, kad produktuose nėra GM organizmų. Taip pat ekologinės vištos, pavyzdžiui, laikomos natūraliomis sąlygomis bent septynias savaites, su galimybe būti lauke, o jų pašarai yra natūralūs, be GMO. Skerdimo procesas yra rankinis, taip užtikrinama kokybė ir natūralumas. Tai smarkiai skiriasi nuo konvencinės gamybos, kur „turbo vištos“ yra skerdžiamos praėjus vos 36-38 dienoms nuo gimimo.
Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje ekologiški produktai pažymėti aiškiai, pavyzdžiui, kiaušiniai ir paukštiena žymimi kaip „be GMO pašaruose“. Lietuvos rinka dar tik pradeda judėti į ekologiškų produktų pusę – nors ekologiškų plotų Europoje padaugėjo nežymiai, ekologiško maisto vartojimas išaugo apie 20 proc., o kai kurios šalys (pvz., Malta) net taiko nulinį PVM ekologiškiems produktams.
Kokios priemonės būtų veiksmingiausios skatinti ekologišką vartojimą Lietuvoje?
Saulius Daniulis akcentuoja, kad šiuo metu prekybininkai dažniausiai koncentruojasi į didelio tūrio pardavimus ir XXL pakuotes, nes ekologiški produktai dar neturi paklausos. Jei būtų užsakyta didesnė ekologiškų produktų apimtis, būtų galimi kainų sumažėjimai ir didesnė pasiūla. Tačiau šiai dienai ekologiškus produktus daugiausia galima įsigyti tik turgeliuose arba mažose parduotuvėse, o prekybos tinkluose jie dažnai žymiai brangesni.
Valstybė galėtų imtis esminių žingsnių, kaip Danija, kuri palaiko ekologišką maitinimą viešajame sektoriuje, įskaitant darželius ir mokyklas, ir taiko nulinį PVM už ekologišką maistą. Tai leistų ženkliai sumažinti kainas ir paskatintų vartojimą masėse. Taip pat reikėtų pertvarkyti viešųjų pirkimų sistemą, kad integruotų ilgalaikes sutartis su ūkininkais, garantuotų kainas ir sklandų tiekimą.
Ar Lietuva gali išauginti pakankamai ekologiško maisto?
Pasak pašnekovo, mūsų šalyje potencialas yra didelis, tačiau reikia formuoti nuoseklų valstybės poreikį ekologiškiems produktams. Jeigu viešojo sektoriaus institucijos, tokios kaip darželiai ar mokyklos, būtų įpareigotos ilgalaikėmis sutartimis nupirkti reikiamus kiekius, ūkininkai galėtų planuoti auginimą efektyviau bei sumažinti kainas. Šią praktiką jau taiko Skandinavijos šalių ūkininkai, o Lietuvos sistema šiuo metu yra per daug prisirišusi prie trumpalaikių pirkimų, kurias apsunkina neadekvačios viešųjų pirkimų taisyklės.
Ekologiško maisto plėtra turėtų būti grindžiama valstybinėmis politikomis, kurios skatintų gyventojus rinktis sveiką ir švarų maistą, remtų vietinius gamintojus ir stiprintų šalies ekonomiką. Tik tokiu būdu ekologinis maistas nebeatrodys kaip svajonė, o taps kasdienybe, kuria galės didžiuotis ir naudotis kiekvienas lietuvis.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.