Sveikatos apsaugos ministerijai pašalinus „kodavimo” paslaugą iš oficialaus gydymo priemonių sąrašo, ši procedūra neišnyko: ji išlieka prieinama privačiose įstaigose ir kai kurias jos taikymas net kompensuojamas savivaldybių lygmeniu. Diskusija apie kodavimo efektyvumą ir teisėtumą atskleidžia platesnį problemų lauką – nuo paslaugų prieinamumo ir pacientų lūkesčių iki valstybinių kontrolės mechanizmų trūkumų.
Kodavimas nedingo
Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas atkreipė dėmesį, kad savivaldybė vis dar remia pasirinkusius kodavimo metodą ir kompensuoja paslaugą. „Tokia praktika dar privačiai taikoma ir kol kas ją finansuojame. Suprantu, kad galima diskutuoti labai ilgai dėl to kodo, vadinti šamanizmu ir taip toliau, bet geresnio varianto niekas nepasiūlo, o žmonėms kodas lyg ir veikia, kai kuriems tiesiog reikia to, kad jie toliau negertų, tai mes tą finansuojame”, – BNS sakė meras.
Pasak mero, dalis žmonių pasirenka ir valstybinę pagalbą – psichologus, psichiatrus, socialinius darbuotojus ar bendruomenių programas, tačiau ne visiems tokios priemonės priimtinos. „Yra žmonės, kurie tiesiog vos ne verkdami prašo, pavyzdžiui, pakartotinio kodavimo. Jeigu jam padeda, tai mes irgi jam padedame, negalime atstumti. (…) Tokiais atvejais dirbame irgi legaliai, ne kažkur pasislėpę už kampo, tik ne valdiškose įstaigose”, – sakė A. Vrubliauskas.
Kodavimo poveikis probacijos praktikoje
Šiaulių apygardos probacijos tarnybos atstovai pripažįsta, jog kodavimas turėjo tam tikrą laikino poveikio efektą, ypač socialinės rizikos grupėse. „Dominuojanti darbuotojų nuomonė – kad kodavimas buvo geras. Bet, kaip sako darbuotojai, jis labiau tiko žemiausio išsilavinimo, mažiausiai motyvuotiems, neturintiems darbo, link socialinės rizikos asmenims, kurie labiau pažeidžiami ir mažiau aktyvūs”, – pasakojo R. Mikaliūnas.
Tuo pačiu jis atkreipė dėmesį, kad ilgalaikio atsisakymo rezultatų pasiekdavo retai: „Aš manau, kad kodavimo metodas nebuvo vaistas visiems atvejams, bet jis vis tiek prisidėdavo prie to, kad tie žmonės, kurie ką nors bando daryti, bent kuriam laikui nustodavo vartoti (…).
Bet turbūt visiems aišku, kad šitas metodas nėra svarbiausias ir esminis kovojant su alkoholizmu”, – sakė Šiaulių apygardos probacijos tarnybos direktorius.
Valstybinės įstaigos ir alternatyvos
Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovas Emilis Subata pabrėžia, jog valstybiniuose centruose plečiamos psichosocialinės paslaugos bei reabilitacijos galimybės. „Mes jau iš dalies pasiekėme nustatytą tikslą, kad ne tik abstinencijas gydo filialai, bet teikia ir platesnį paslaugų spektrą – tiems, kam reikalingas ilgesnis gydymas, psichosocialinė reabilitacija. Kartais labai svarbu, kad po abstinencijos gydymo žmogus iš karto negrąžinamas į savo gyvenamąją vietą, kur galbūt nepalanki aplinka, o jam sudaromos sąlygos 15 dienų pajusti, kas yra blaivus gyvenimas, ir pasimokyti įgūdžių, kaip išvengti atkryčių, išmokti naudotis pagalbos sistema”, – pasakojo E. Subata.
Tas pats specialistas kritiškai vertina trumpalaikį kodavimo įvaizdį: „Pas mus įprasta, kad daugelis pacientų, kurie ateina, būna bandę koduotis, jie apie tai pasipasakoja. Kodavimas nėra stebuklingas būdas, nėra nė vieno tyrimo apie šio būdo veiksmingumą Lietuvoje ar kur nors kitur. Tai metodas, atėjęs iš sovietinio laikotarpio. Jo esmė – kad jis tarsi patogus ir gydytojams, ir pacientams, tai „gydymas“ per dešimt minučių”, – aiškino E. Subata.
Kontrolės ir teisėsaugos iššūkiai
Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė pabrėžia, kad apie galimą piktnaudžiavimą privačiose įstaigose bus renkama informacija ir imamasi patikrinimų, bendradarbiaujant su ekspertais: „Informacija, kad yra privačių gydymo įstaigų, kurios dar teikia klientams kodavimo paslaugas dėl priklausomybės nuo alkoholio, bus atsakingai ir kruopščiai tikrinama, bendradarbiaujant su ekspertais. Jei paaiškėtų, kad tai yra tiesa ir kai kurios gydymo įstaigos piktnaudžiauja ir pažeidinėja teisės aktuose numatytas tvarkas, būtų imamasi atitinkamų priemonių”, – BNS teigė sveikatos apsaugos ministro patarėja Lina Bušinskaitė-Šriubėnė.
Tačiau akreditavimo tarnybos vadovė Nora Ribokienė atkreipia dėmesį į praktinius patikrinimų ribojimus: „Išgliaudyti smulkias privačias įstaigas be informacijos negalime, neplaniniai patikrinimai negali būti mūsų iniciatyva, tai yra esminis dalykas. Reikia konkrečių pavyzdžių. Ir dar vienas momentas – tikėtina, kad ta paslauga nebėra vadinama kodavimu, žmonės prisitaiko, improvizuoja”, – BNS sakė N. Ribokienė.
Galutinė žinia — būtina stiprinti priežiūrą, viešinti alternatyvias, įrodymais pagrįstas gydymo priemones ir didinti pacientų informuotumą, kad pasirinkimai būtų saugūs ir veiksmingi.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.