Rūkytos dešros, kumpeliai ir skilandžiai jau ilgą laiką yra labai populiarūs lietuvių virtuvės produktai, neatsiejama šventinių stalų dalis ir kasdienio pusryčių valgymo atributas. Tačiau nuo 2015 metų Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC) šiuos perdirbtos mėsos produktus įtraukė į I grupės kancerogenų, t. y. medžiagų, kurių žmogui kancerogeninis poveikis yra įrodytas, sąrašą. Šis sąrašas apima ir tokias pavojingas medžiagas kaip tabakas, alkoholis, asbestas, formaldehidas, benzinas bei kai kuriuos pesticidus, todėl natūraliai kyla klausimas – kokia rizika slypi mums įprastuose maisto produktuose?
„Northway“ medicinos centrų vidaus ligų gydytoja, gyvensenos medicinos specialistė Asta Jokubkienė pabrėžia, kad perdirbtos mėsos produktai tapo kancerogenais dėl specifinių cheminių junginių, kurių susidarymas vyksta tiek gamybos, tiek apdorojimo metu. Taip pat dalis šių medžiagų gali būti naudojama kaip maisto priedai, kurie neprisideda prie sveikatos gerinimo. Šioms medžiagoms būdingas stiprus toksinis poveikis, kuris yra patvirtintas moksliniais tyrimais, todėl perdirbtos mėsos produktai priskiriami prie pavojingųjų.
Perdirbta mėsa ir kancerogenai: kas slypi mūsų lėkštėje?
Perdirbtos mėsos sąvoka apima ne tik raumenų mėsą, bet ir subproduktus, paukštieną bei kraują, kurie apdorojami fermentacijos, rūkybos, sūdymo ar kitais būdais, siekiant pagerinti skonį ir ilginti galiojimo laiką. Į šiuos produktus patenka ne tik tradiciniai rūkyti kumpiai ar dešros, bet ir pieniškos dešrelės, lašiniai, mėsos konservai, kepenų paštetai. Gydytoja pataria šiuos produktus vartoti kuo mažiau arba visiškai išbraukti iš savo mitybos raciono, tačiau daugeliui žmonių tai gali būti didelis iššūkis dėl įpročių bei skonio įpročių.
Perdirbant mėsą pramoniniu būdu, kaip konservantai dažnai naudojami nitritai ir nitratai. Šios medžiagos aukštoje temperatūroje ar virškinimo metu virsta nitrozaminais – labai kancerogeninėmis medžiagomis, kurios sukelia uždegiminius procesus bei pažeidžia ląstelių DNR, skatindamos vėžio vystymąsi.
Be to, kepant, rūkant ar skrudinant mėsą susidaro policikliniai aromatiniai angliavandeniliai ir heterocikliniai aminai, kurie yra pripažinti stiprūs kancerogenai. Prarandama ir mėsos sveikatai naudingų medžiagų, o vietoje jų susidaro daugybė kenksmingų junginių.
Nereikėtų pamiršti ir kitų maisto priedų, tokių kaip fosfatai, mononatrio glutamatas, karminas bei dirbtiniai saldikliai, kurie dažnai naudojami perdirbtuose mėsos produktuose siekiant pagerinti skonį, kvapą ar išvaizdą. Didelis druskos kiekis taip pat stiprina uždegiminius procesus organizme, o šie procesai yra ryškus veiksnys, didinantis riziką susirgti įvairiomis lėtinėmis ligomis.
Perdirbtos mėsos vartojimo pasekmės sveikatai
Gydytoja Asta Jokubkienė pabrėžia, kad pagrindinė susijusi pavojų sritis yra storosios žarnos ir skrandžio vėžio rizika. Net mažas – vos 50 gramų perdirbtos mėsos per dieną – suvartojimas iš karto didina storosios žarnos vėžio tikimybę 18 procentų. Tai rimtas įspėjimas visiems, kurie reguliariai vartoja tokius produktus.
Be to, perdirbta mėsa sukelia stiprų lėtinį uždegimą, kuris yra pagrindinis veiksnys daugelyje lėtinių neinfekcinių ligų, tarp kurių – cukrinis diabetas, artritas, išeminė širdies liga, nutukimas, neurodegeneracinės ligos, depresija, hepatitas ir inkstų nepakankamumas. Uždegimas, vykstantis nuolat, silpnina organizmo imuninę sistemą, mažina bendrąjį atsparumą ligoms ir blogina organų funkcijas.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad perdirbta mėsa negatyviai veikia žarnyno mikrobiotą, o tai šiuolaikinėje medicinoje pripažįstama kaip itin svarbu bendrai sveikatai ir įvairių ligų profilaktikai. Be to, šie mėsos produktai yra gausus transriebalų, sočiųjų riebalų bei cholesterolio šaltinis, kurie gali skatinti dislipidemiją ir didinti širdies bei kraujagyslių ligų riziką.
Sprendimai ir alternatyvos: kaip sumažinti riziką?
Atsakant į klausimą, kaip sumažinti perdirbtos mėsos vartojimą, gydytoja siūlo keletą praktinių sprendimų. Vienas svarbiausių būtų pertvarkyti mokesčių ir subsidijų sistemas, taip mažinant tokių produktų prieinamumą ir tuo pačiu skatinti sveikesnių alternatyvų pasirinkimą. Tokias iniciatyvas jau svarsto įvairios šalys, tarp jų Danija, Vokietija, Švedija, Kinija, Ispanija ir Kanada, o tai rodo, kad problema vertinama rimtai ir globaliu mastu.
Taip pat reikšminga yra kokybiška produktų ženklinimo sistema, kuri padėtų vartotojams aiškiai suprasti galimas sveikatos rizikas. Ne mažiau svarbu didinti augalinės kilmės baltyminių produktų prieinamumą, skatinti jų vartojimą ir palaikyti iniciatyvas, kurios užtikrina, kad tokia alternatyva būtų įtraukta į organizacijų maitinimo programas, pavyzdžiui, kariuomenėje, ligoninėse ar mokyklose.
Asta Jokubkienė ragina visuomenę atidžiau įvertinti mitybos pasirinkimus ir ieškoti sveikesnių alternatyvų, nes tai gali turėti tiesioginę įtaką ne tik asmeninei sveikatai, bet ir visuomenės sveikatos būklei bei klimato kaitos mažinimui.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.