Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytoja anesteziologė reanimatologė Eugenija Reinikovienė atskleidžia, kokia sudėtinga ir emociškai sunki yra intensyvios terapijos kasdienybė. Per daugiau nei 45 darbo metus gydytoja susidūrė su daugybe mirties atvejų ir neslepia – prie šios žmogiškos tikrovės niekada nepripranta. Ji sako: „Manau, prie mirties nei vienas nepriprato. Aš per 45 metus mačiau mirties labai daug.“
Reanimacijos skyrius – tai ypač sudėtinga medicinos sritis, kurioje pacientai dažnai būna gyvybei pavojingoje būklėje. Čia gydytojai turi veikti greitai, atsakingai ir preciziškai, nes laikas neleidžia klaidų – gaivinimas turi būti pradėtas per keletą minučių, kitaip prasideda smegenų pažeidimai dėl deguonies stygiaus. Tokios situacijos sukelia milžinišką psichologinę įtampą medikams, ypač kai kovojama už sunkiai sužalotų ar kritine būkle patekusių pacientų gyvybes.
Emociniai iššūkiai ir kasdienė kova
Eugenija Reinikovienė prisipažįsta, kad nors gydytojai yra pasiruošę kovoti už kiekvieno paciento gyvybę, emociniai sunkumai kartais būna itin dideli. „Verkiau ir aš ne kartą“, – atvirai sako medikė. Didžiausias iššūkis – staigios ir netikėtos mirties atvejai, ypač jei mirtis paliečia vaikus ar jaunuolius. Tokios patirtys palieka gilų emocinį randą ne tik pacientų artimiesiems, bet ir gydytojams.
Dar vienas svarbus aspektas – po sunkių operacijų ar sveikatos krizės įvykiai, kuriuose sprendimai turi būti priimami itin greitai. „Nepapasakojami dalykai, čia praktiškai guli ligonis ir viską turi daryti staiga, kad būtų atstatytos minimalios gyvybinės funkcijos,“ – pasakoja gydytoja. Šiuo etapu medikai beveik neturi laiko atsipūsti – kiekviena sekundė gali lemti paciento išgyvenimą arba mirtį.
Ne jaunimui – intensyvios terapijos realybė
Gydytoja atskleidžia, kad ne visi pajėgia susitaikyti su intensyviosios terapijos skyriuje vyraujančiomis sąlygomis. Jauni gydytojai ar studentai dažnai būna šokiruoti, nes prie pacientų, kurie atrodo beveik mirę, reikia priprasti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai: „Būna, alpsta jie – ne kiekvienas gali taip staiga priprasti prie kritinių būklių.“
Intensyviosios terapijos skyrius yra tarpinė stotelė tarp gyvybės ir mirties.
Nors daugeliu atvejų pacientai iš čia keliauja į tolesnį gydymą ir reabilitaciją, kai kurie, deja, negrįžta. Vis dėlto gydytoja džiaugiasi, kad kartais pasitaiko stebuklingų atvejų, kai ligoniai pasveiksta, nepaisant liūdnų prognazių. Tokie momentai yra patys didžiausi skatinimai medikams dirbti toliau.
Pasveikimo istorijos įkvepia
Gydytoja pasakoja kelių pacientų istorijas, kurios liudija apie atkaklią kovą su liga ir mirtimi. Vienas jaunas vyras, kuris sunkiai nukentėjo smarkioje hipoksijoje (deguonies trūkumas smegenų audiniuose), netikėtai atsigavo ir grįžo į skyrių pažiūrėti, kur buvo gydytas. Toks atvejis yra liudijimas apie medicinos galimybių stebuklus ir gydytojų pasiaukojamą darbą.
Kitas atvejis – moteris, serganti stabligės užkratu, kurią gydyti tuo metu dar sunkiai buvo įmanoma, bet po kelių mėnesių ji visiškai pasveiko ir atėjo padėkoti medikams. Šios istorijos rodo, kad nors intensyvios terapijos skyrius yra įtempta ir sunkiai nuspėjama vieta, joje gali gimti viltis ir stebuklai.
Padėka ir pripažinimas
Ne tik paciento sveikata, bet ir kilnus požiūris į donorystę yra svarbi E. Reinikovienės veiklos dalis. Gydytoja ne vienerius metus skatino organų donorystę Lietuvoje, padėdama net mirštančių pacientų artimiesiems priimti sunkiausius sprendimus bei gelbėti kitus žmones. Už šią veiklą ji yra apdovanota ir buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės.
Intensyvios terapijos gydytojų darbas yra ne tik medicinos žinių, bet ir didžiulio žmogiškumo, kantrybės ir atsidavimo išbandymas. Gydytojos Eugenijos Reinikovienės istorija – tai ne tik liudijimas apie mirties ir gyvenimo ribą medicinoje, bet ir kvietimas visuomenei labiau vertinti medikų kasdienę kovą dėl kiekvienos gyvybės.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.