Kodėl vienas žmogus, griežtai laikydamasis sveiko gyvenimo būdo, vis tiek suserga, o kitas, atrodytų „palaidūnas“, išvengia ligų? Šį klausimą viešoje paskaitoje Lietuvoje keliavo Kanadoje gyvenantis Toronto universiteto mokslininkas prof. Artūras Petronis. Jo teigimu, vien genetika ir tradiciniai gyvenimo būdo veiksniai negali pilnai paaiškinti tokio paradokso.
Populiaciniai duomenys ir jų ribotumas
Profesorius primena, kad dauguma rekomendacijų apie mitybą, miegą ir fizinį aktyvumą grindžiamos populiaciniais tyrimais. „Ji yra paremta eksperimentiniais įrodymais, bet problema yra, kad tai pagrįsta populiacijos tyrimu. Paimkime žmonių grupę, kuri nejuda, nesveikai valgo, nemiega ir tirkime kitą populiacinę grupę, kur žmonės labai sveikai valgo, miega, kiek reikia, daro, kas yra labai sveika. Taip, pamatysime, kad tos populiacijos išsiskiria pagal kurį nors sveikatingumo parametrą. Bet didžioji dalis individų persidengs. Visiškai neaišku, kam iš mūsų šitie receptai suveiks, o kam ne“, – aiškino A.Petronis. Ši pastaba pabrėžia, kad statistiniai vidurkiai negarantuoja individualios apsaugos.
Epigenetika – tarp genetikos ir aplinkos
Pasak mokslininko, epigenetika paaiškina, kaip tas pats genomis turintys asmenys gali labai skirtis sveikatos atžvilgiu. „Anksčiau manėme, kad mūsų likimas įrašytas žvaigždėse, tačiau dabar žinome, kad didžiąja dalimi mūsų lemtis priklauso nuo genų.“ Epigenetika tiria cheminių modifikacijų, kurios keičia genų raišką be DNR sekos pokyčių, vaidmenį. „Cheminiu požiūriu, epigenetika yra tam tikri priedai prie DNR sekų ir branduolio baltymų. Ieškant analogijos, apie epigenetinius faktorius galime galvoti kaip apie DNR aksesuarus, papuošalus“, – sakė A.Petronis.
Dvynių diskordantiškumas ir neatsakyti klausimai
Ilgai vyravusi paradigma dažnai aiškinusi skirtumus tarp identiškų dvynių vien aplinka, mokslininkui atrodo nepakankama. „Šitas klausimas nepakliūna į tradicinės paradigmos rėmus, ji negali to paaiškinti. Kas tuomet daroma? Nieko, šitas klausymas ignoruojamas, nors yra akivaizdus“, – teigė profesorius.
Pavyzdžiai, kai vienas dvynys serga diabetu ar Alzheimerio liga, o kitas ne, verčia ieškoti papildomų mechanizmų.
Chrono-epigenetika: laikas kaip dimensija
Vienas iš siūlomų papildomų kriterijų – laikas. Prof. Petronis pristato chrono-epigenetikos idėją: epigenetiniai žymenys ir ląstelių procesai nėra statiški, jie kinta cikliškai. Jis priminė, kad žmogaus ląstelės turi paros ritmą ir kitus ciklus, todėl tyrimo rezultatai gali skirtis priklausomai nuo laiko taško, kai imamas mėginys. „Visos mūsų ląstelės tiksi visuose lygiuose, įskaitant epigenomą“, – pabrėžė profesorius.
Ką tai reiškia praktikoje?
Tokia perspektyva skatina permąstyti diagnostiką ir gydymą: vienkartinis tyrimas gali neparodyti visos tiesos, o ligos pradžia gali sutapti su tam tikrų ciklų sutrikimu. Tai taip pat stiprina individualios medicinos svarbą – personalizuoti tyrimai, stebimi laike, gali geriau atskleisti rizikas ir padėti tiksliau prognozuoti ligų pradžią. Kaip pavyzdį profesorius pateikė ilgaamžių grupes, kurias nustebino jų netipiškas gyvenimo būdas: „Aš nuo 12 metų rūkiau!“ – sakė viena jų.
Galiausiai mokslininkas akcentuoja, kad chrono-epigenetika yra dar hipotezė, kurią teks patikrinti daugeliu tyrimų. Tačiau jau dabar aišku, kad suprasti ligas ir ilgaamžiškumą reikalauja platesnio požiūrio, derinančio genomiką, epigenetiką ir laiko dinaminius tyrimus.