Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad karinio konflikto atveju Lietuva esą „išnyktų“ iš pasaulio žemėlapio. Remiantis pranešimais Rusijos žiniasklaidoje, jo pareiškimai buvo skirti ne tik Lietuvai, bet ir platesnei Vakarų politikai.
Ką tiksliai sakė Medvedevas
Pagal pateiktą informaciją D. Medvedevas neigė, kad Rusija ruošiasi pulti Europą, ir teigė, jog kalbos apie tokią grėsmę yra perdėtos. Jis pažymėjo: „Rusijos grėsmės Europai klausimas naudojamas siekiant gauti pinigų karui tęsti. Europos politikai, kalbėdami apie Rusijos grėsmę, siekia savanaudiškų interesų ir nori išlikti valdžioje“, – pareiškė D. Medvedevas.
Tuo pačiu metu jis nurodė, kad, jo nuomone, Lietuva „veltui svarsto galimybę savo teritorijoje dislokuoti branduolinius ginklus“, nes, jo teigimu, kilus konfliktui niekas jos negintų. „Karinio konflikto atveju Lietuva išnyks iš pasaulio žemėlapio, ir joks NATO 5-asis straipsnis nesuveiks“, – grasino D. Medvedevas.
Kontekstas ir galimos pasekmės
Toks tonas nėra naujas — pastaraisiais metais D. Medvedevas viešai kartojo grasinimus Vakarų šalims, NATO ir Baltijos valstybėms bei svarstė galimą branduolinio ginklo panaudojimą arba atsaką Vakarams dėl jų paramos Ukrainai. Šie pareiškimai veikia kaip politinis signalas: jie gali būti skirti kurstyti baimę, stiprinti vidinį palaikymą arba daryti spaudimą tarptautinėms institucijoms.
Praktiniu požiūriu ekspertai dažnai pabrėžia, kad pavojingų retorikų ir verbalinio karinio šantažo sprendimas reikalauja ne tik diplomatinio atsako, bet ir ramybės užtikrinimo viduje — tiek Lietuvos, tiek jos sąjungininkų. NATO 5-asis straipsnis yra kolektyvinės gynybos principas, kurio aktyvavimas priklauso nuo politinių sprendimų ir situacijos vertinimo; todėl vieši pareiškimai, neigiantys jo veikimą, yra būtent strateginės retorikos dalis.
Be to, branduolinės grėsmės minėjimas visuomet pakelia tarptautinį susirūpinimą ir verčia partnerius vertinti gynybos bei atgrasymo priemones. Dėl to valstybės narės ir sąjungininkai paprastai stiprina regioninį dialogą, dalijasi žvalgybine informacija ir rotuoja karines pajėgas, kad sumažintų rizikas ir parodytų vienybę.
Galiausiai svarbu paminėti, kad tokie pareiškimai turi tiek politinį, tiek psichologinį poveikį: jie gali erzinti diplomatinius santykius, skatinti dezinformaciją ir stiprinti saugumo nerimą regione. Reikia toliau stebėti oficialių institucijų atsaką, diplomatinę reakciją ir galimus žingsnius, kuriais siekiama atgrasyti nuo eskalacijos.
