Artėjant savivaldos rinkimams Vilniuje, diskusija apie miesto vystymąsi ir eismo sprendimus tapo vienu iš kertinių kampanijos klausimų. Pagrindinis konfliktas — ar tęsti dabartinę gatvių transformaciją, orientuotą į pėsčiųjų ir dviratininkų prioritetą, ar grįžti prie platesnių sankryžų ir daugiau vietos automobiliams. Tomas Vytautas Raskevičius atsirėmė į ilgesnę viziją apie „vakarietišką“ Vilnių ir aiškiai gynė gatvių humanizavimo principus.
Ką sako Raskevičius apie gatvių transformaciją
„Aš pasakysiu labai paprastai. Vilnius turi labai daug vakarietiško potencialo, bet vis dar yra įkalintas sovietinėje infrastruktūroje. Ir jeigu mes netiesime dviračių takų, tai gatvėse dviratininkų ir nebus. Jeigu netiesime pėsčiųjų takų, žmonės į darbą pėsčiomis ir neis. Nėra tai kažkoks karas prieš automobilius. Gatvių humanizavimas yra viešųjų miestų erdvių gatvių pritaikymas visiems gatvėse skirtingai judantiems žmonėms, skirtingiems būdams. Ir taip, gatvių transformaciją aš tęsiu, tik parengsiu dviejų metų planą į priekį, kaip ir kur tai bus daroma, suteikiant galimybę vilniečiams išsakyti savo pastabas ir pasiūlymus, kad tai atlieptų labiau jų poreikius. O tai, ką siūlo konkurentai, esą jie sustabdys gatvių siaurinimą, kad bus daugiau mieste asfalto, betono, benzino, tai visas šitas Vakarų pasaulyje yra išbandyta. Tai nepasiteisino ir tokį gatvių humanizavimo procesą vykdo visi didieji Vakarų Europos miestai. Aš manau, kad Vilnius yra vakarietiškas miestas, ir turime judėti šia kryptimi.”
Raskevičiaus pozicija remiasi idėja, kad miesto infrastruktūros pokyčiai skatina įvairius judumo būdus: pėsčiųjų takai, dviračių takai ir viešojo transporto patogumas mažina poreikį naudotis automobiliu. Gatvių humanizavimas reiškia ne vien siaurinimą, o platesnę viešųjų erdvių viziją — saugesnę, tylesnę ir labiau žmonėms pritaikytą miestiečių kasdienybę.
Oponentų argumentai ir ekonominės pasekmės
„Aš esu giliai įsitikinęs, kad urbanistinės inovacijos, kurios yra įgyvendinamos esamos miesto vadovybės, jos įkalina žmones kamščiuose.
Galime paskaičiuoti – maždaug 100 tūkst. gyventojų kiekvieną dieną papildomai dėl eksperimentų praleidžia bent valandą kamščiuose. Vidutinis darbo užmokestis per valandą yra apie 10 eurų, 200 darbo dienų per metus – galime skaičiuoti bent kelis šimtus milijonų eurų nuostolio miesto ekonomikai, gyventojams. Pridėkime kuro išlaidas, taršą, remontą. Tai tikrai kažkam labai rimtai turėjo nurauti stogą, kad imtis eksperimentuoti su gyventojais ir įkalinti juos kamščiuose su vieninteliu tikslu, kad jie persėstu į viešąjį transportą. Juk puikiai suprantame, kad dalis žmonių neturi jokių galimybių persėsti į viešąjį transportą veždami vaikus į darželį ar į poliklinikas. Todėl, mano giliu įsitikinimu, reikia stabdyti gatvių siaurinimą, didinti sankryžų pralaidumą, inicijuoti žaliųjų rodyklių grąžinimą ir investuoti į viešąjį transportą, užtikrinant, kad greitieji maršrutai būtų tankesni ir atitiktų gyventojų poreikius.”
Šie argumentai akcentuoja trumpalaikes ekonomines ir logistikos pasekmes: didesnius kelionės laikus, išlaidas ir socialinę nepatogumą tiems, kurie negali pereiti prie viešojo transporto. Todėl opozicija ragina derinti investicijas: ne vien siaurinti gatves, bet stiprinti viešojo transporto tinklą ir paslaugų prieinamumą.
Atvirumo simbolika ir tarptautinė žinutė
„Aš manau, kad toks faktas tikrai leistų visam pasauliui aiškiai suprasti, kad Vilnius yra vakarietiškas, atviras ir tolerantiškas miestas rusiško pasaulio pakrašty. Kai mes dedame visas pastangas kaip valstybė, kad nutoltume nuo kaimynystėje esančių tironijų ir žengtume į Vakarus, manau, kad tai būtų labai aiškus signalas ir požymis.”
Raskevičiaus pastaba apie pirmą atvirą homoseksualų merą Vilniuje kelia platesnę diskusiją: tai ne vien asmeninė savybė, bet ir politinė bei kultūrinė žinia apie miesto orientaciją. Tokie simboliniai sprendimai gali turėti įtakos tarptautiniam įvaizdžiui, investicijoms ir partnerystėms, tačiau kartu kelia ir vietinių gyventojų reakcijų bei identiteto diskusijų klausimus.
Rinkimai leis vilniečiams nuspręsti, kuri vizija — greitesnis automobilinis judėjimas ar kompleksinė miesto humanizacija — geriau atitinka jų kasdienius poreikius ir ilgalaikę strategiją.
