Prancūzijos patirtis rodo, kad ilgalaikį nedarbą galima mažinti ne vien padedant žmogui ieškoti darbo, bet ir kuriant nuolatines darbo vietas pagal vietos poreikius. 2016 m. pradėtas projektas „Teritorijos be ilgalaikio nedarbo” orientuojasi į kaimiškų ir mažesnių miestelių poreikius: identifikuojami trūkstami vietos darbai, kuriami darbai ir dalinai finansuojami atlyginimai, kad būtų galima įdarbinti žmones, kuriems įsidarbinti tradiciniu keliu sudėtinga.
Prancūzijos modelio pavyzdys
Vienas projekto pavyzdžių – įmonė, veikianti Pipriako apylinkėse, kurioje įdarbinta daugiau nei 60 darbuotojų ir vykdoma apie 30 įvairių veiklų: nuo prekių prekybos iki atliekų tvarkymo ir malkų ruošiamosios veiklos. Vietos iniciatyva leido sumažinti nedarbą – Pipriake jis sumažėjo nuo 13 proc. iki mažiau nei 5 proc. Toks rezultatas rodo, kad orientacija į vietos poreikius gali būti veiksminga priemonė skatinant darbingumą ir vietos ekonomiką.
„Tai man grąžino socialinį gyvenimą ir suteikė prasmę kasdienybei”, – apie darbą projekte pasakojo viena iš darbuotojų, kuri 55+ amžiaus sulaukusi rado galimybę sugrįžti į darbo rinką.
Lietuvos kontekstas ir skirtumai
Lietuvoje veikia panašios priemonės: Užimtumo didinimo ir Vietinių užimtumo iniciatyvų programos, tačiau modeliai skiriasi. Nuo šių metų liepos daugiau dėmesio skiriama atvejo vadybai ir individualiai pagalbai, padedančiai spręsti įsidarbinimą apsunkinančias problemas. Kaip pažymi tarnyba, „Savivaldybės skatinamos derinti laikino įdarbinimo priemones su individualiomis paslaugomis, kurios padeda žmonėms pašalinti kliūtis užimtumui ir grįžti į darbo rinką”, – aiškina Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Inga Vegytė.
Tokia sistema leidžia žmogui rinktis – ar ieškoti darbo, persikvalifikuoti, ar kurti verslą. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad vien darbo pasiūlymo nepakanka: ilgą laiką nedirbęs žmogus gali prarasti darbo įgūdžius, susidurti su sveikatos, šeimos ar kitomis problemomis, kurioms spręsti reikalinga integruota pagalba.
Praktiniai žingsniai ir siūlymai Lietuvai
Socialinių paslaugų centro „SOPA” direktorė Jurgita Kuprytė vertina tokį modelį palankiai ir pažymi, kad darbo sutartis bei nuolatinė darbo vieta yra tvaresnis sprendimas nei atidirbimas už socialinę paramą: „Teritorijų be ilgalaikio nedarbo modelis yra geras tuo, kad pasiūlomos darbo vietos pasirašant darbo sutartis su ilgalaikiais bedarbiais.
Tai daug geriau už dabar Lietuvoje kai kuriose savivaldybėse likusį modelį – atidirbti už socialinę paramą”, – sakė J. Kuprytė.
Ji priduria, kad ilgą laiką nedirbusiems žmonėms reikalingas ne tik įdarbinimas, bet ir palaikymas: „Žmonėms sunku sudurti galą su galu. Susidaro tokia visa puokštė problemų, iš kurios be pagalbos sudėtinga ištrūkti”, – kalbėjo J. Kuprytė. Todėl sėkmingam modelio taikymui reikalingi pilotiniai projektai keliuose regionuose, darbdavių skatinimas daline finansine parama, ir kompleksinės socialinės paslaugos (priklausomybių gydymas, transportas, vaikų priežiūra ir kt.).
Statistika rodo poreikį veiksmingų sprendimų: 2026 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje registruoti 26 653 ilgalaikiai bedarbiai. Politikų ir praktikos derinimas, bandomieji projektai ir sisteminė pagalba galėtų padėti sukurti darbo vietas, atitinkančias tiek vietos ekonomikos, tiek pačių žmonių galimybes.
Galutinis tikslas – ne tik sumažinti skaičių ataskaitose, bet ir suteikti žmonėms orią, tvarią galimybę dalyvauti darbo rinkoje.