Prezidentas Gitanas Nausėda viešai kreipėsi į Lietuvos Stačiatikių Bažnyčią ir jos narius, teigdamas, kad šiuo metu nėra pagrindo abejoti bendruomenės lojalumu valstybei, tačiau pabrėžė būtinybę aiškaus apsisprendimo dėl ryšių su Maskvos patriarchatu. Jo teiginiu, „Mūsų nuostata yra tokia – mes neturime pagrindo šiuo metu abejoti stačiatikių bendruomenės lojalumu. Tą lojalumą stačiatikių bendruomenė Lietuvoje įrodė ir tuomet, kai Lietuva skelbė savo nepriklausomybę 1990 metais, ir Sausio kruvinųjų įvykių metu“.
Prezidento pozicija ir pavojai
Prezidentas taip pat pažymėjo, kad norėtų tikėti, jog „stačiatikių bendruomenė pirmiausia yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir tik tada tikintieji“. Tai akcentuoja pagrindinį iššūkį – skirtį tarp religijos ir geopolitinių įtakų. G. Nausėda aiškiai išreiškė neigiamą požiūrį į Rusijos Ortodoksų Bažnyčios lyderį: „Mūsų nuomonė dėl patriarcho Kirilo yra absoliučiai aiški ir nediskutuotina. Tai yra Rusijos imperinės mašinos sraigtas, kuris ištikimai tarnauja savo šeimininkui“.
Valstybės veiksmai ir institucijų vaidmuo
Nors Prezidentas ragina apsispręsti bendruomenę, valstybė kol kas nenumato imperatyvių sprendimų. Premjeras Mindaugas Sinkevičius informavo, kad Vyriausybė nėra gavusi konkrečių institucinių pasiūlymų, įskaitant iš Valstybės saugumo departamento, kaip prevenciškai užkirsti kelią galimai Kremliaus įtakai per Stačiatikių Bažnyčią. Tai reiškia, kad sprendimai šioje srityje reikalauja papildomų analizų, įrodymų ir teisinių svertų.
Parlamentinėje erdvėje taip pat vyksta iniciatyvos – kai kurie Seimo nariai siūlo griežtinti valstybės pripažinimo religiniams vienetams procedūras bei jų atstovavimo tvarką. Tokios iniciatyvos kelia diskusijas apie teisės viršenybę, tikinčiųjų teises ir nacionalinį saugumą.
Bendruomenės reakcija ir istorinė perspektyva
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai savo ruožtu praneša apie nerimą ir mano, kad griežtesni reglamentai gali gilinti visuomenės susiskaldymą.
Svarbu prisiminti, kad per pastaruosius kelerius metus ortodoksų bendruomenėje vyko skersvėjai: 2022 m. keli kunigai, kritikavę patriarchą Kirilą, buvo pašalinti iš Maskvos patriarchato, o vėliau Lietuvoje buvo žingsnių kurti Konstantinopolio patriarchatui pavaldžią struktūrą. Šie įvykiai parodo tiek dvasinius, tiek geopolitinius slėgius.
Ko reikėtų tikėtis toliau?
Situacija reikalauja subalansuoto požiūrio: valstybė turi saugoti nacionalinį saugumą ir atsparumą išorės įtakai, tuo pačiu gerbiant religijos laisvę bei vengiant bendruomenių stigmatizavimo. Dialogas su stačiatikių lyderiais, skaidrumas finansiniuose ir organizaciniuose ryšiuose bei institucijų parengti teisėti, proporcingi sprendimai galėtų sumažinti įtampą. Kaip prezidentas pabrėžė, galiausiai „Stačiatikių bendruomenė turi apsispręsti, su kuo jai yra pakeliui“ — tai pažadas, kad sprendimas turės moralinį ir praktinį svorį tiek bendruomenei, tiek valstybei.
