Vėlinės dažnai sukelia prisiminimus ir norą ryšį su praeitimi atkurti. Dainininkė Raimonda Masiulytė šiemet nusprendė žengti žingsnį, kurio ilgai nedrįso – viešai prabilo apie savo biologinį tėvą, žinomą vakarų Lietuvos žurnalistą Antaną Lauraitį, ir paprašė visuomenės pagalbos ieškant jo palikuonių bei giminaičių.
Atvira žinutė socialiniuose tinkluose
Įrašu socialiniame tinkle dalijęsis atlikėjos pasakojimas atskleidžia tiek asmenines traumas, tiek norą užbaigti neužbaigtas šeimos istorijas. Ji priminė, kad praktinis tėvas jai buvo mama, kuri vieniša augino dukrą sudėtingomis sąlygomis. Iš savo įrašų Raimonda dalijasi ir tokiais žodžiais:
„Šios Vėlinės YPATINGOS. Biologinio tėvo giminės paieškos. Kodėl pabrėžiu, kad biologinio – nes praktinis tėvas man buvo mano mama. Taip pat skaitykite Praleidau savaitgalį kaime pas mamą, vienkiemyje, kur saulei pabučiavus žemę prieš miegą vakarais, gali pirštu durti į orą, tokia tiršta tamsa būna. Bet todėl labai gražiai šviečia žvaigždės Žemaitijoje. Aišku, kyla prisiminimai, sentimentai. Nei vienas nejaunėjame… Išsikalbėjom su mama ir atsigulus į lovą, nusprendžiau paieškoti savo biologinio tėvo, ANTANO LAURAIČIO, praeityje puikiai visiems žinomo žurnalisto vakarų Lietuvoje, giminaičių pėdsakų. Man gimus situacija mamai kliuvo nepavydėtina. Pati auginu vaiką, neįsivaizduoju, ką reikštų likti su mažyčiu klykiančiu padarėliu be konkrečių pajamų, tėvo nusimuilinimo ir atsakomybės vengimo, teisinės sistemos nepajėgumo tuo metu. Buvo labai sunku. Ir mamai, ir man. Po poros metų, kai jau ne tik vaikščiojau, bet ir dainavau va taip gražiai, kaip dabar jums vis uždainuoju, Antanas vedė Niną ir Šilutėje pasak jo, sukūrė naują šeimą, todėl turėtume nedaryti jam gėdos ir neieškoti čia galų.
Mama nepasidavė ir įrodė (tais laikais ir gyd. iš gimdymo namų atvykti turėjo), kad taip, aš esu biologinė įpėdinė, o ir nelabai reikėjo to tyrimo, labai jau fiziškai panašus buvom. Aš visa rudaakė, judri, kaip gyvsidabris, išraiškinga, labai skyriausi nuo šviesbruvių seserų. Prasidėjo visiškas ignoravimas mano, kaip mažyčio vaiko egzistavimo. Mama visom išgalėm stengėsi išgyventi, o aš vis stiebiausi į sceną. Vyrai mamą nuvildavo, jų ir nebuvo daug, bet skaudžią pamoką išmokau ir aš : „rinkis atsakingai, nes jeigu teks skirtis, liksi viena”, „vyrai – skaudina”, „vyrai naudojasi”, „vyrai išeina“. Likusį gyvenimą bandžiau sau įrodyti, kad taip NĖRA. Dažnai klydau. Patyriau seksualinio išnaudojimo, net būdama vaikas, šalto susidorojimo jau karjeros pradžios laikais ir asmeniniuose santykiuose. Bet sutikau ir tikrų vyrų, tad šią teoriją mamai iš esmės man pavyko paneigti. Antano sesuo Viktorija Lauraitytė nesukūrė savo šeimos ir žinojo apie mano buvimą, ji išplaukdavo į jūrą, Klaipėda juk žinoma savo uostu. Parvežė mamai žvilgančios medžiagos suknelei, nebuvo tokios pirkti tais laikais pas mus… Iš gimdymo namų parvežė kartu su tėvu ir mama, tiek ir bendravome. Aš užaugau. Išgyvenome. Išlaikymo sumokėta buvo už 3 mėnesius galbūt. Mama bandė važiuoti į tuometinę jo darbo vietą Šilutėje, aiškintis, prašyti, protinti, net mane nusitempė – nulis sveikų tevužiui buvo, o aš vis kaip juostinį foto aparatą suku ir suku ta kelių sekundžių fragmentą, ar pažiūrėjo tėvas į mane, ar nusišypsojo, o ar pamilo mane, gal mylėjo, ar mate kokia aš gera / graži /protinga?… Niekada tėvas manęs neieškojo, o aš vis svajodavau, kartais ir ašarom vilgydavau slaptus laiškus, kuriuos svajojau išsiųsti įsivaizduojam tėvui, kuris manęs laukia ir myli ir savo stipriom rankom apgina nuo skriaudų. Aišku, to nebuvo, nes Antanas tuo metu ignoruodamas savo vienintelį biologinį vaiką demonstratyviai įsivaikino dukrą, kuriai suteikė savo pavardę ir drauge su naująja žmona augino apipildamas meile ir rūpesčiu. Narcicist much?!.. O mes skurdom. Todel mama dirbo be pertraukos. Šiandien ji normaliai nebepaeina, tai savo ruožtu grįžau ir aš iš savo klajonių. Vis arčiau, jei reiktų pagalbos. Mirė Antanas Lauraitis 2010 tais, Klaipėdoje, pas seserį, bet sužinojau tik prieš keletą dienų… Vakar įvyko žiauriai įdomus dalykas – pavyko surasti pusbrolius, tėvo brolio sūnus ir net jau pusbrolio vaikai užaugę! Klaipėdiečiai, labai malonūs žmonės. Pavasarį ruošiamės susitikti ir pasirodo, Airijoje net vienu metu tame pačiam miestely gyvenom, o nežinojom… Bandau ieškoti toliau, galbūt dar kažką įdomaus rasiu… O ir jūs pasidalinkit savo informacija, jei tokios turit. Ką gali žinoti, kur tas siūlo galas veda, ANE?!“
Ką reiškia ieškoti šeimos dabar?
Raimondos pasakojimas atkreipia dėmesį ne tik į asmeninius santykius, bet ir į platesnį klausimą: kokia yra tėvystės atsakomybė ir ką reiškia palikti vaiką be ryšio. Viešas kvietimas bendrauti su plačiąja visuomene taip pat praktiškas – dalijantis informacija lengviau surasti žmones, su kuriais šeimos ryšiai nutrūko.
Atlikėja teigia, kad jau pavyko surasti tėvo giminaičius ir planuojamas susitikimas pavasarį. Tokie susitikimai gali padėti užbaigti ilgus nelengvus skyrius, suteikti užuominų apie šeimos istoriją ir, svarbiausia, emocinį užbaigimą tiek pačiai Raimondai, tiek jos vaikams.
Jei turite informacijos ar žinote, kaip padėti įgyvendinti genealoginę paiešką, viešas prašymas dalintis žiniomis yra reikšmingas žingsnis. Tokiais atvejais padeda civilinės metrikacijos įrašai, senos pažįstamųjų nuotraukos, vietos bendruomenių ir archyvų paieškos bei socialiniai tinklai.
Raimondos atvirumas primena, kad šeimos istorijos dažnai būna sudėtingos ir daugiasluoksnės, o jų atkūrimas reikalauja kantrybės, pagarbaus bendravimo ir kartais – plačios visuomenės pagalbos.