Pradėkime nuo paprastos įžangos: ne viskas, ką mes girdime, lieka vien garsais. Kai kuriems žmonėms muzika sukelia spalvų, formų ar net skonio asociacijas. Šį reiškinį vadiname sinestezija. Straipsnyje aptariami tiek neurologiniai, tiek kultūriniai mechanizmai, kurie lemia, kad vieni garsai mums atrodo „saldesni“, o kiti – „kartesni“ ar net „aštrūs“.
Sinestezija: kas tai?
Sinestezija – tai suvokimo būdas, kai vienas jutimas automatiškai sukelia kitą. Kažkam garsas gali būti susijęs su spalva, kitam – su skoniu. Statistikos duomenimis, sinestetų procentas visuomenėje yra nedidelis – maždaug keturi iš šimto. Svarbu pabrėžti, kad sinestezija nėra liga, o tiesiog kitoks smegenų informacijos apdorojimo būdas.
Garsai, skoniai ir smegenys
Moksliniai tyrimai rodo polinkį tam tikroms asociacijoms: žemi tonai dažnai siejami su sunkesniais, sūresniais skoniais, o aukštesni – su lengvesniais, saldesniais. Pavyzdžiui, mažoji tercija kai kuriems sinestetams atrodo aštri, didžioji tercija – saldoka, vaisinė. Tokios asociacijos gali būti tiek neurologinės, tiek kultūrinės: galbūt tam tikros dermės ar intervalai istorijoje skambėdavo konkrečiuose kontekstuose, susijusiuose su maistu ar ritualais.
Kaip muzika kuria prasmę ir nuotaiką
Ir vis dėlto muzika lieka ypač sunkiai aprašoma žodžiais. Galime nurodyti ritmą ar intonaciją, tačiau negalime tiksliai perteikti tembro, vibracijų ar pauzių. Kaip teigė Klodui Debiusi, pasakius, kad „muzika prasideda ten, kur baigiasi žodžiai“. Muzika kaip emocijų kalba leidžia kiekvienam išgirsti savo pačių istoriją – vienam tas pats kūrinys primins netektį, kitam – ramybę ar džiaugsmą.
Pabrėžti pavyzdžiai ir praktinis bandymas
Viena aiški praktinė užduotis: palyginkite tą pačią melodiją skirtingomis interpretacijomis. Pavyzdžiui, Josefo Kosma kūrinys ‘Autumn Leaves’ skamba visiškai kitaip Miles Davis (1958), Eva Cassidy (1996) ir Keith Jarrett (1980) versijose. Davis trimitas gali skambėti šaltai ir apmąstant, Cassidy balsas – švelniai, o Jarretto improvizacija – gyvai ir keičiančiai perspektyvą.
Šis eksperimentas aiškiai parodo, kaip atlikimo ypatybės keičia emocinę patirtį.
Muzika ir psichinė sveikata
Muzika gali būti gydanti: įsisavinimas naujos melodijos skatina smegenų plastiškumą, mažina riziką degredacijos procesams ir gerina nuotaiką. Tačiau muzika gali ir pakenkti – nuolat klausydami liūdnų, agresyvių kūrinių, galime sustiprinti nerimo ar depresijos būsenas, nes smegenys apdoroja muziką panašiai kaip realias emocines patirtis.
Pripratimo jėga
Įdomu, kad net nemėgstamą muziką galime pamėgti per kartojimą. Smegenys prisitaiko: dažnas kontaktas su tam tikru garsiniu dirgikliu stiprina susijusius neuronų tinklus ir keičia emocinę reakciją. Tai vadinama ekspozicijos efektu – kuo pažįstamesnis dirgiklis, tuo didesnė tikimybė, kad jis patiks.
Išvados: muzika veikia sudėtingai ir daugialypiai. Ji gali sukelti pojūčių sintezę, stiprinti emocines asociacijas ir turėti tiek gydomąsias, tiek neigiamas pasekmes. Sąmoningas muzikos pasirinkimas ir įvairovių paieška gali būti paprastas žingsnis geresnei savijautai.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.